Baidarai

Baidarai
Adomas Mickevičius

Adomas Mickevičiaus, Krimo sonetai: lietuvių ir lenkų kalbom, Juozapo Zavadzkio sp., Vilniuje 1909.
Vertė Motiejus Gustaitis.

Uždrožiau ir paleidau galvatrūkčiais žirgą;
Girios, pakalnės, uolos nyksta man po kojų,
Lyg upės vilnys — plaukia greta, sprūstyj mirga;
Noriu apsisvaiginti verpetais pavojų.

O kad putotas žirgas neklauso vytinio,
Kad po prietamsos šydu išblėso regyklos,
Mano akyse, lyg ant stiklo krištolinio,
Šmėkši girių, pakalnių ir uolų baidyklos.

Žemė mieg, man nėr miego. Šoku į Euksiną;
Išsipūtus atkriokia pas krantą juodbangė,
Lenkiu, žastus ištiesęs, prieš ją savo kaktą,

Vilnis ant galvos trūksta, žioklė aprakina;
Ten mintis, kaip apsvaigus valtis, nusidangė,
Laukiu į užmiršimo grimsiant kataraktą.