Bado giesmė
Jurgis Baltrušaitis
Eilėraštis iš rinkinio „Ašarų Vainikas“ II dalies.


Tuba mirum spargens sonum
Per sepulchra regionum...

Šios pakalnės vytis Badas –
Senas kerdžius, amžių vadas...
Liesos lūpos jo – nežadas –
Amžius dėvimą jo skraistę
Amžių ašaros aplaistė...

Vyčio kelias kaulais klotas...
Maitkaulis – jo rimbo kotas...
Ir jo širmis nežabotas –
Kur jis gaišo, kur jis žvengė,
Žemės verksmo aidas spengia...

Vytis muša būgną didį...
Vyčiui tarpios raugės žydi...
Eibės juodvarnių jį lydi –
Ir, pajutę puotą trankią,
Plėšrūs paukščiai klaikiai krankia.

Dunda būgnas: – Joja, joja!
Ir kur vytis kelia koją,
Visa kniumba ir ropoja –
Ir nuo jo garbės skelbimo
Žemės varpinės užkimo...

Telkia skurdą jo birbynė,
Ir į Vado žvangią žinią
Vargšai kuopiasi į minią –
Visa bruzda, lala, klega –
Ir turtuolių pilys dega...

Dulkės, iros – ką jis siūlo...
Kur jis vieši, visa dūla –
Milžk, varguoli, beržo sulą –
Tu girdi galiūno būgną –
Gerk už Vadą iki dugno!

Iros, dulkės – ką jis žada...
Gerk už žemės vytį Badą –
Šiandien Giltinę jis veda...