Bažnyčiakalnis

Bažnyčiakalnis

Lietuvių liaudies padavimas

Šilelio miške kalnelio vardas yra Bažnyčiakalnis. Ir dabar vadina jį Bažnyčiakalniu.

Senelis pasakojo ir kitų kaimų žmonės, kad buvo bažnyčia tenai, dar buvo gyventojų aplinkui. Nebuvo tokių miškų, paskui užėjo mišku.

Vežė pas ligonį kunigą. O ten buvo toks prie bažnyčiai kaip kaimelis, aplinkui apsistatę gyventojai. Nu, ir ten namas buvo nemažas. Vasaros laiku suėję, būdavo, žaidžia, kokinėja* ant atšlaimo. O atšlaimo šone – kelias. Vežė su švenčiausiu sakramentu kunigą. Muzikantas smuiku griežė ir susilaikė. Bet ten girtų buvo:

– Griežk, o tai snukį sumalsim! Kaip tai dabar negrieži?!

Tai tas kai griežė, tai priklaupė ir priklaupęs griežė. O šitie visi pasmuistę smagėliau ėmė šokt. Tai kaip šoko ir nušoko – neliko nei bažnyčios tos, nei tų gyventojų, nieko – tik muzikantas klūpantis. Ir su smuiku atkūrė iškaitęs. Prakiuro žemė, ir vėl visa kaip buvo, taip ir vėl liko, tik trobų nėra, o kaip buvo kalnelis, ir yra plikas.

...Prabuvo ilgus, ilgus metus po tam. Dabar moterytė vidutinio amžiaus grybavo apie tą mišką. Atsisėdo pietaut. Sėdi, žiūri – ant kelmo raktai, kekė tokia didelė. Gražiu sujungimu surišti, suverti ant šniūriuko tokio gražaus. Dabar ji pasiėmė šituos raktus, pavartė pavartė, pavartė pavartė. Nu, ir imt baisu, maž, kas saugo iš už krūmų. Kokie čia raktai dabar? Ir vėl ant kelmo padėjo. Padėjo ant kelmo ir atėjo gi namo, ir pasakoja naminiam. Naminiai nuėjo – nėr tų raktų. Niekas nerado.

Dabar atagulė ji vakare pailsėti. „Blogai padirbai, kad tu, paėmus šituos raktus ir indavus viršenybei – būtum išvadavus tą visą kalnelį. Nu, dabar jau po laikui, neišvaduosi.“

Ir daug kas pas mus ėjo tų raktų paieškot. Niekas nerado.

* Kokinėti – linksmintis, gūžinėti.