Aukso obelis

Aukso obelis
Petras Cvirka

Pasaka iš rinkinio „Nemuno šalies pasakos“, pirmąkart išleisto 1948 m. Kaune.

Gyveno senelis ir senelė. Jie turėjo dukterį, vardu Onytę. Senelei mirus, Onytė liko našlaitė ir parsisamdė į turtingus namus piemenaite. Šei­mininkė pristatė Onytę ganyti karvę, o dvi savo dukreles, kaip įmanydama, lepino.

Vienąkart šeimininkė įsigeidė, kad Onytė per vieną dieną suverptų ir suaustų dešimt grįžčių linų. Išginus karvę, našlaitė apsikabino karvės kaklą ir verkia.

Karvė klausia:

– Ko tu verki?

Onytė sako:

– Kaip aš neverksiu, nedūsausiu: liepė man per vieną die­ną suverpti ir suausti dešimt grįžčių linų.

– Papūsk man vienon ausin – susiverps, papūsk kiton – bus išausta, – sako karvė.

Našlaitė papūtė vienon ausin – linai susiverpė, papūtė ki­ton – susiaudė. Vakare mergaitė audeklą nunešė šeimininkei.

Kitą dieną šeimininkė ir sako Onytei:

– Še tau drobės ritinį: kad man iki vakaro sukirptum ir pasiūtum dešimt porų marškinių!

Kai tik našlaitė išginė karvę, apkabino jos kaklą ir verkia.

Karvė klausia:

– Ko verki, ko taip graudžiai dūsauji?

– Kur aš neverksiu, kad man liepė per dieną pasiūdinti dešimt porų marškinių, – pasiskundė Onytė.

Karvė ir sako: – Papūsk vienon ausin – susikirps, papūsk kiton – bus pasiūta.

Onytė taip ir padarė. O šeimininkės dukterų pasislėpta ir žiūrėta, kaip Onytės kirpta, siūta. Jos viską matė ir tuojau moti­nai papasakojo.

Šeimininkė užsirūstino ir sako Onytei:

– A, tai tu man šitaip kerpi ir siuvi? Karvę tuojau piausime, o tau vienai teks darbas nudirbti.

Našlaitė nuėjo pas karvę, apkabino jos kaklą ir sako verkdama:

– Karve, karvute, tave piaus. Ką man daryti, kaip tave išgelbėti?

– Tegul piauna, – sako karvė. – Tik, kai darysi mano žarnas, rasi du aukso grūdus. Juos ir pasodink, vieną viename šone vartų, kupstelyje, kitą – kitame šone.

Kai karvę papiovė, Onytė, darydama žarnas, rado du aukso grūdus. Juos pasodino ten, kur liepė karvė. Iš vieno grūdo išaugo aukso obelis, iš kito iškilo vyno šulinys.

Niekas negalėjo paraškyti obuolių ir pasemti vyno. Sužinojo žmonės apie nuostabius aukso obuolius ir vyno šulinį. Ir pradėjo į tą kiemą važiuoti iš visų kraštų. Atvažiavo tolimos šalies jau­nikaitis, kaip ąžuolas, ir sako:

– Kuri paskins man aukso obuolių ir pasems vyno, tą aš vesiu.

Šeimininkė tuojau pasiuntė savo vyresniąją dukterį. Kai tik toji siekė obuolių skinti, obels šakos pakilo iki dangaus, kai tik nuleido į šulinį ąsotį vyno semti – vynas nuseko ant gilaus dugno.

Šeimininkė išsiuntė jaunesniąją dukterį, bet ir jaunesnioji nieko nelaimėjo. Noroms nenoroms teko šeimininkei siųsti Onytę.

Kai tik našlaitė prie obels priėjo – jos šakos nusileido iki pat žemės, kai tik ji prisiartino prie šulinio – vynas pakilo iki viršaus. Pasėmusi vyno, priskynusi obuolių, Onytė pavaišino jais jaunikaitį. Išvažiuodamas jaunikaitis Onytei dovanojo gintarines kurpeles.

Kai tik jaunikaitis su piršliais išvažiavo, šeimininkė stvėrė Onytę, nutempė pirtin ir pavožė po kubilu. O savo vyresniąją dukterį apavė našlaitės gintarinėmis kurpaitėmis.

Kitą dieną atvažiavo jaunikis, įsisodino šeimininkės dukterį ir važiuoja namo. Važiuoja, o per laukus bėga kiškis ir dainuoja:

Mažos Onytės kojelės,
Tiko jai deimanto kurpelės...
Šeimininkės dukrelės nelenda kojelės,
Krauju pasruvo kurpelės!

Jaunasis toliau važiuoja. Privažiuoja mišką, o miške gegutė vėl tą patį kukuoja. Jaunasis sustojo, pasižiūrėjo į nuotakos ko­jas, mato: krauju pasruvusios kurpelės. Išmetė jaunikaitis iš vežimo šeimininkės dukterį ir grįžta Onytės ieškoti. Radęs Onytę pavožtą po kubilu, pasiėmė ją ir važiuoja namo. Pavažiavęs galą, žiūri – aukso obelis ir šulinys paskum seka. Grįžo jaunikaitis su jauna žmona į savo namus. Obelis stojosi vienoje vartų pusėje, šulinys – kitoje pusėje.

Ilgai juodu gyveno ir, kada įsigeidė, raškė obuolius ir gėrė vyną.