Audros giesmė

Audros giesmė
Jurgis Baltrušaitis

Pirmą kartą eilėraštis išspausdintas 1942 m. rinkinyje „Ašarų Vainikas“.

I

Staugia vėjas, audrą varo...
Klaikiai rėkauja gaidys...
Kad nemerktų mano baro,
Kas jos siaubą sustabdys!

Ant, kai kur jau driekias ūkas,
Ant, jau dyklaukių keliais
Tyrų dulkės verpias, sukas,
Bastos, skrieja sūkuriais...

Štai, jau vėtra gluosnius lenkia
Dunda ten ir gaudžia čia –
Štai, perkūnas trissyk trenkė,
Ir sutemo, kaip nakčia...

Kas per liūtis! Bet, širduže,
Savo baimės neklausyk –
Audros tūžta ir išūžia
Nenaikindamos išsyk...

II

Nevaitok, bėduli, kai per tylų šilą,
Tu išgirsi griausmą, audrą kai pajusi,
Nes jos juodas vaidas dunkso, bokštais kyla
Ne prieš tavo lūšną, ne prieš tavo rūsį...

Štai ji darda, ūžia – žybtelėjo, dingo,
Lyg linksmai priminus skurdui tavo stogo,
Kad ji – rūkas amžių aukuro slaptingo,
Iš kurio ir žemės kibirkštis išsprogo...

Šios pakalnės verge, garbink audros paukštį,
Kai jo drąsų sparną viesulas pagauna,
Gal tu pats pakilsi į padangės aukštį,
Kur tu vėl atrasi savo širdį jauną...

Tavo vargo daržas – tavo karalystė,
Audros laisvas kelias – žemės tyrų tolis,
Jei tu jos ilgėsies, jei išmoksi drįsti,
Ji ir tavo vargui du sparnu paskolins!