Atbudimas

Atbudimas
Lazdynų Pelėda

Pirmą kartą išspausdinta periodikoje M. Lastauskienės vardu; parašytas 1940 m.

Pavasaris, jau pavasaris! Dangus mėlynas, saulutė šviečia, o ten iš tolimų šalių, iš pietų, skrenda paukščiai. Vingiuoja ilgos virtinės padangėse, sveikindamos mylimą tėvynę...

- Žiūrėkite! Ten, už malūno, ąžuole stypso gandras, - sušuko Povilas, linksmo veido, gražiai nuaugęs vyrukas. - Sveikas, artojų drauge, valio garnys!

- Valio! - pakartojo būrelis jaunuolių juokdamiesi.

Sveikus ir švarius jų balsus pagavo aidas valiūkas ir nešė tolyn, kartojo giriose, net pempės ėmė skraidyti, liūdnai vaitodamos:

- Gyvi, gyvi, gyvi...

Tie jauni vyrukai iš tiesų buvo pilni gyvybės ir, džiaugdamiesi gamtos grožiu, užtraukė dainelę.

Ankstyvas pavasaris, atgijusi nuotaika. Dar šilimos nėra, žolė nepuošia rudų kalvelių, medžių šakelės dar nuogos, bet visa gamta švenčia iškilmingą atgimimo valandą... širdys plaka džiaugsmu, kiekvienas laukia ko nors, lengvai viliasi šiltesnių gražesnių dienų.

Povilas, visada linksmas, draugiškas, net žiemos metu rengdavo ekskursijas, o dabar, kada jau sniegas nutirpo, nors keliai dar neišdžiūvo, niekas jo namuose nesulaikys. Iš miestelio traukia jį į laukus, į girias.

- Reikia mums, jaunuoliams, būti vikriems, pratintis daug vaikščioti, judinti savo kaulus, kad nesustingtume, nesusentume prieš laiką.

Išgalvodavo visokias mankštas, gimnastikas, lenktynes. Kai kurie draugai grįždavo iš tų ekskursijų šlubuodami, nuvargę, tačiau ir vėl eidavo Povilo gerumo ir širdingumo patraukti. Eidavo, atsižadėdami malonių pasimatymų, kinų, kartais ir vakarėlių, nes nuvargę reikalingi buvo miego ir poilsio, bet ne šokių.

Šį kartą Povilas išgalvojo pratintis šaudyti. Visiems patiko tas sumanymas, ir ginkluoti vyrai nubėgo į paupį.

- Manevruose bus lengviau, - tarė vienas iš būrelio.

Povilas ėmė juoktis:

- Ar tiktai manevrai bus mūsų tikslas kariuomenėje? - užklausė.

- Kol kas kito reikalo mes nenujaučiame, - atsakė aukštas geltonplaukis.

Ėjo našiai į koją, juokaudami ir šnekučiuodami. Čia vėl uždainuodavo, giliai traukdami į plaučius gryną orą.

- Žiūrėkite, - prabilo buvęs klierikas, dabar vaistininkas, - vaiduokliai pradrįso ir pradėjo rodytis saulei šviečiant.

Visi sužiuro į upės krantą, kur prie pasisukimo buvo visai neprieinami verpetai. Žvejai neprivažiuodavo čia, tačiau kartkartėmis bedugnė reikalaudavo aukų: čia nusiskandino mylimoji apvilta mergina, paskui kortomis prasilošęs ponaičiukas pasislėpė nuo sarmatos. Seni žmonės pasakodavo visokių nuotykių iš praeitų laikų. Visiems buvo žinoma, kad ta pavojinga vieta neužšąlanti nei per speigus. Daug žmonių ir gyvulių ji pražudė paslaptingose savo gelmėse. Kaimiečiai susidėję pastatė ten krūmuose aukštą kryžių, kurs stovėjo į upę palinkęs, tarytum norėdamas skubėti į pagalbą. Dabar jaunuoliai pamatė ant kranto stovinčią kažin kokią žmogystą... Tai buvo vyriškis, pilku apsiaustu, be kepurės.

- Ko jis ten stovi? Pamišėlis ar vaiduoklis? - spėliojo vaikinai. - Gal meškerioja arba, tinklus užmetęs, laukia grobio.

Juokėsi, šnekučiavo, eidami pilnu žingsniu, tik Povilas kažin ko susimąstė ir surimtėjo.

- Man aišku, kad tas žmogus kenčia, - ištarė su užuojauta. - Aš eisiu su juo susipažinti, o jūs palaukit manęs prie plausto.

Peršokęs per griovį, pradėjo našiai eiti. Apsiavęs ilgais batais, drąsiai brido per pelkes, nors vanduo taškėsi ir išmirkusios samanos linko. Netrukus pasiekė kalvelę. Žmogus, stovįs ant kranto, paslėpė veidą tarp delnų ir iš lengvo ėmė artintis prie gelmės.

Dabar Povilas aiškiai suprato baisų sumanymą ir sušuko iš visos krūtinės:

- Ei, sustok!

Nepažįstamasis krūptelėjo ir apsidairė. Tuo tarpu Povilas suskubo pribėgti ir paimti jį už rankos.

- Ak, tai tu, Jonai? - sakė užilsęs, pažinęs gimnazijos draugą. - Ką čia dirbi, po balų! Kaip gandras į vandenį įsižiūrėjęs, ar varlių ieškai?

- Kam sutrukdei? - suvaitojo Jonas. - Man taip sunku, neturiu drąsos, o jau buvau pasiryžęs eiti užsimerkęs į bedugnę.

- Norėjai pasislėpti, pabėgti? Dezertyravimas negarbingas dalykas.

- Aš niekam nesu reikalingas... Motina išvažiavo pas brolį, ji aprūpinta, o mylima mergina turi kitą!.. Kankintis vienam per sunku, man gyvenimas įgriso, nebenoriu gyventi... tu, matau, esi laimingas, mylimas, tad ir gyvenk, džiaugdamasis savo laime, ir netrukdyk man!.. Dėkingas būčiau, kad taip mane įstumtum į bedugnę.

- Ne, aš to nepadarysiu, nes tu dar esi reikalingas. Dabar pavasaris, gamtoje vyksta atbudimas, ir gėda tokiam jaunam galvoti apie mirtį. Nėjau tu nesupranti, kad kiekvienas žmogus yra reikalingas. Aš daug žinau žmonių, kurie nusivylę gyvenime, nebeturėdami asmeninės laimės, išmoko gyventi kitų labui, pasirinko kokį visuomeninį arba mokslinį darbą ir buvo daug naudingesni už tuos laiminguosius, kurie daugiausia tik savo laime džiaugtis temoka.

Liūdnos Jono akys užplūdo ašaromis, veidas nukaito, valandėlę susimąstė, įsižiūrėjęs į mėlyną dangų; ir prisiminė jam tėvas, kuris kalbėdavo apie žmogaus paskirtį gyvenime. Dar vaikas buvo, kada mirė tėvas, ir Jonas pasiliko motinos globoj. Sulenkėjusi moteris, siaurų pažiūrų toliau savaip auklėjo vaiką, į gimnaziją nebeleido, nes ir lėšų nebebuvo, o prie darbo ūky ne tik nespaudė, bet ir neleido dirbti. Puoselėjo kūną kaip išgalėdama, duodama sielai maisto tik iš senų romanų, daugiausia lenkiškų vertimų iš kitų kalbų. Suaugo, subrendo vyrukas nervingas, silpnas, paskendęs svajonėse ir tolimas šio gyvenimo idealams. Susmukęs ūkis naudos neduodavo, gyveno skurde ir netvarkoje. Sirguliuojančią motiną anksčiau mokslą baigęs brolis išsivežė ir patarė Jonui vesti ir gyventi sau.

- Povilai! - sušuko verksmingai Jonas, - aš suprantu, kad esu paklydęs, bet jau per vėlu grįžti! Ji juokėsi iš manęs, ji lietuvaitė mokytoja, o aš kvailas, ligotas ponaičiukas. Aš, viską supratęs, noriu baigti savo gyvenimą, numirti, kad kuo greičiau užmirštų mane visi...

- Ne, - ištarė Povilas griežtai. - Tau reikia gyventi, sukaupti jėgas ir pradėti gyvenimą iš naujo. Moterų yra daug pasauly, ne ji viena. Tegu sau juokiasi, jeigu nori, arba, geriausia, tu pats pasijuok iš jos. Aš tikiu, kad grįš tavo sveikata. Eik su manim nuo tos juodos bedugnės, kur tyko mirtis. Žiūrėk, kaip gražiai saulė šviečia, gamta bunda iš miego. Tai gyvybės atbudimas. Tavo siela prisikels, tik suprask, įsitikink, kad galima gyventi ne vien tik įsižiūrėjus į save.

Jono veidu riedėjo stambios ašaros.

- Argi iš tikrųjų aš dar galiu grįžti į gyvenimą? - ištarė su kažin kokiu nepaprastu džiaugsmu.

- Ne tu vienas. Daug būna nusivylusių žmonių, kurie jau stovi ant bedugnės kranto - ir grįžta...

1940 m.