Arklys ir jautis

Arklys ir jautis

Lietuvių etiologinė sakmė

Kaip kadais vaikščiojo dievas po žemę. Vieną kartą buvo tik paleisti nuo darbo arkliai ir jaučiai – toj pačioj pievoj ėdė arklys ir jautis, o ten buvo upelė. Priėjo dievas ir prašo arklio:

– Arkliukai, pernešk tu mane kiton pusėn už upelės.

Arklys sako:

– Eik tu, aš neturiu laiko. Aš visą dieną dirbau, man dabar reikia ėst, alkanas esu.

– Na tai, – sako, – ir ėsk gi tu!

Atėjo dievas pas jautį, prašo:

– Jauti, nor tu mane pernešk kiton pusėn upelės.

Jautis atsakė:

– Nor aš ir valgyt noriu, nes artas esu per visą dieną, bet kabinkis ant nugaros – pernešiu.

Dievas užsėdo ant jaučio, na, ir pernešė kiton pusėn upelės.

– Tai, – dievas sako, – tu jau būsi sotus ir turėsi laiko ilsėtis.

Na, dievas ir nuėjo, kur jam reikėjo.

Tai gal porą kartų jautis žolės atsikando ir pasidarė sotus.

Ir dabar gyvuliai raguočiai pavaikščios truputį – ir sotūs, o arklys visuomet alkanas, visuomet ėda, nebūna kada jam ir pailsėt.