Apynys
Apynys Jurgis Baltrušaitis |
---|
Pirmą kartą eilėraštis išspausdintas 1942 m. rinkinyje „Ašarų Vainikas“. |
Apynėli, žaliaplauki,
Apynėli, mano broli,
Vos tik saulės susilauki,
Augi, žindi žemės molį...
Ir užpynęs savo daigą,
Tu kimbi, rezgies į tvorą
Ir vyniojies apie smaigą,
Vis į aukštį, vis į orą...
Saugok, Dieve, tavo tysį:
Žemės kartys – ramsčiai trupūs,
Tu su jais kartu pašlysi,
Ypač audrai įsisupus...
Jei aukščiau tu nori lipti,
Imk nelūžtamą ramentą
Ir, pakeitęs diego kryptį,
Kopk sode į kryžių šventą...
Kas juo remias, nesukrūšta –
Stiprios jam nukaltos vinys,
Ir nuo amžių jis nedūžta
Ne todėl, kad geležinis...
Kryžius žemės sodą valdo –
Atsiremk į petį stangų,
Ilgink savo žalią valdą –
Ir pakilsi tu į dangų...