Apie gudrųjį Romą
| Apie gudrųjį Romą Petras Cvirka |
|---|
| Pasaka iš rinkinio „Nemuno šalies pasakos“, pirmąkart išleisto 1948 m. Kaune. |
Gyveno žmogus, vardu Romas. Žemės jis maža turėjo ir niekaip prasigyventi neįstengė. Kas pavasarį Romas kantriai rankiojo iš savo dirvos akmenis, rovė kelmus, bet jie, tartum užkerėti, laužė jo žagres, ekėčias.
Vieną dieną Romas atsisėdo ant akmenų krūvos pailsėti. Sėdi žmogus ir keikia savo gyvenimą:
– Velnias rautų tuos akmenis ir kelmus! Nėra man gyvenimo!
Spėjo taip Romas nusikeikti, kur buvęs, kur nebuvęs, pašlumšt iš daubos ponaitis – ir ateina.
– Laba diena, šeimininke! O ką čia veiki?
Suprato Romas, kad savo keiksmu nelabąjį prisišaukė, ir sako:
– Štai, kiekvieną pavasarį laukinės žąsys mano lauke nutupia ir tiek kiaušinių prideda, kad neįstengiu jų surankioti.
Ir parodė Romas į akmenis, mažus ir didelius, išbarstytus dirvoje.
Pažvelgė ponaitis į akmenis ir klausia Romą:
– O kodėl tu jų neišperini? Juk būtų ir plunksnų, ir mėsos.
– Bandžiau perinti. Vienąmet išsiperėjo šešiasdešimt tūkstančių žąsiukų, o žąsiukai užgulė visus laukus, nulesė miežius, avižas, – tokia ir nauda.
– Parduok man tuos kiaušinius, – sako atėjūnas.
– Pirk, – sako Romas.
– O kiek už juos nori?
– Per vieną naktį juos visus surink, išsivežk – štai, ir viskas.
Kai saulė patekėjo, dirvose nebuvo matyti nė vieno akmenėlio.
Netrukus su visa šeima kibęs, Romas be vargo išarė, išekėjo plačiąsias dirvas, užsėjo jas žirniais, avižomis, miežiais, kviečiais, užsodino ropėmis, bulvėmis. Tą patį rudenį žmogus suvalė puikų derlių.
Atėjus kitam pavasariui, Romas nutarė išrauti savo laukuose kelmus. Vieną dieną susimąstęs sėdi jis ant kelmo. Tik, kur buvęs, kur nebuvęs, iššoko tas pats ponaitis ir ateina, lazdute pasiramsčiuodamas.
– Laba diena, šeimininke, – sako velniukas. – Ko taip susimąstęs?
– Neišėjo į naudą man pernykštė prekyba. Pardaviau tuos kiaušinius, nupirkau trąšų, taip įtręšiau dirvą, kad ir neišmanau, ką daryti. Štai, kokios ropės užaugo. Kokia man nauda iš jų! Anądien sukibau su šeima – nė iš vietos, susikvietėm kaimynus – nė krust, pasiprašėm viso kaimo talką – nė brakšt. Neišrauju ropių.
Ir parodė Romas velniui į kelmynę. Velnias ir sako žmogui:
– Parduok man tas ropes!
– Jau ir taip trūkį gavau, vieną beraudamas, – pirk!
Susiderėjo Romas su velniu taip: per vieną naktį pirkėjas ropes išsiraus ir išsiveš.
Tą pačią naktį kelmynėn velnias atsivedė tūkstančius pagalbininkų. Iki pirmųjų gaidžių ūžė ir šnarėjo laukai. Saulei patekėjus, laukuose nebuvo nė vieno kelmo. Ilgai nelaukdamas, Romas užsėjo kelmynę rugiais.
Už parduotą derlių žmogus įsigijo padargus, susikvietė kurpius, siuvėjus, dailides – ir pasiūdino trims dukterims kraitinius drabužius, avalynę, padirbdino spintas ir kraičkubilius. Visas tris dukteris viena diena Romas išleido už vyrų. Niekas nebuvo matęs tokių šaunių vestuvių.
Ir vėl išaušo pavasaris. Gi velnią, vietoje ropių nupirkusį kelmus, apkūlė senieji velniai. Pats jų vyriausiasis taip vargšui spyrė, kad šis su didžiausiu bildesiu iš pragaro išlėkė ir žemėn tėškėsi. Atsipeikėjęs velniukas šiaip taip pasiekė Romo sodybą. Smarkiai jis buvo užpykęs ant žmogaus ir nutarė jam atkeršyti.
Romas tąsyk sėjo grikius. Velniukas priėjo prie jo ir sako:
– Sveikas gyvas, šeimininke! Atėjau su tavim baigti reikalų. Du kartus tu mane apgavai, ir dabar aš nuo tavęs geruoju neatstosiu. Arba tu eisi pas mane trims metams bernauti, arba aš tavo žemę vėl akmenimis ir kelmais nusėsiu.
Suprato Romas, kad tuščia būtų su velniu ginčytis, ir svarsto sau, kaip iš bėdos išsikrapštyti. Po valandėlės jis ir sako:
– O kiek, ponaiti, algos duosi?
– Siūlyk, kiek tinkamas.
Romas pagalvojo valandėlę ir sako:
– Sutinku tau bernauti. O alga štai kokia: su nykščiu duosiu tau į kaktą spriktą. Jeigu tu ant kojų išsilaikysi – nieko man nemokėsi, o jei kojas pakratysi – šimtą auksinių duosi.
Velnias apsvarstė žmogaus pasiūlymą, tvirtai nusprendęs šį kartą laimėti, sutiko su Romo siūlymu.
Šeimininkas pasižiūrėjo į dangų, pauostęs orą, ir sako:
– Ateik sutemus ant anos kalvos!
Kaip nuspręsta, taip ir padaryta. Vakare Romas išsirengė į paskirtąją vietą. Velnias jau laukė žmogaus. Ant tos kalvos stovėjo vėjinis malūnas.
Šeimininkas nurodė vietą velniui atsistoti, tamsoje privedęs jį prie pat malūno. Velniukas įsispyriavo tvirtai žemėje, atstatė kaktą ir ėmė laukti.
Romas atrišo malūno sparnus, įsibėgėjęs juos pasuko. Vėjas įsikibo į sparnų bures. Šnarėdami, traškėdami, su nepaprastu greičiu sparnai ėmė švytruoti ore.
– Ė, ką ten darai? – klausia velnias, išgirdęs ūžesį.
– Palauk, ponaiti, nagą galandu, kad geriau slystų!
Velniukui net šaltis sąnarius persmelkė, ir dar tvirčiau jis įsirėmė kojomis į žemę.
– Ar jau baigei? – vėl klausia velnias.
– Baigiau, baigiau! – sako Romas. – Tik malonėk porą žingsnių į priekį, per tamsą nematau.
Kai tik velnias žengė porą žingsnių, įsismaginęs malūno sparnas kaip jam tvokstels į kaktą, – velniukas, lyg pelų maišas, švyst į padangę ir tik po geros valandos – žlebt į pelkę. Ilgai ten gulėjo velnias, į dumblą paniręs. Paryčiu atsigaivaliojęs, jis repečka nusidangino į daubą, o ten ir prasmego kiaurai žemėn.
O Romas gyveno dar ilgus metus laisvas, be rūpesčių ir visokių gėrybių pilnas.