Apie gaidį Giedorių-Kakarykorių ir jo vaikus

Apie gaidį Giedorių-Kakarykorių ir jo vaikus
Petras Cvirka

Pasaka iš rinkinio „Nemuno šalies pasakos“, pirmąkart išleisto 1948 m. Kaune.

Vaikai, vaikučiai, baltieji žirnučiai, pasiklausykite!

Mūs kieme gyveno gaidelis ir vištelė. Gaidelis vadinosi Giedorius-Kakarykorius, o vištelė – Put-Pututė. Visko pas juos buvo pilna, nieko netrūko – slieko nė grūdo. Nuo ryto iki vakaro Giedorius-Kakarykorius su Put-Putute vaikštinėjo, pakreipęs skiauterę, žemę krapštinėjo. Gaidelis šnekėjo:

– Ko-ko-ko, radau slieką!

O vištelė:

– Kut-kuda, kokia mada! Vienas neryk, neryk, duok pusę ma-a-an... Kut-kuda!

Taip Kakarykorius su Put-Putute gražiuoju gyveno, tik abu graudenos, kad neturi vaikelio.

– Ka-ka-rie-kū! Visi turi vaikų, o mes vienu du. Kai aš numirsiu, kam gi paliksiu raudoną kepurę ir pentinus?!

Put-Pututė padėjo aukso kiaušinį ir išperėjo geltoną vištelį, kaip šilko siūlelį. Viščiukėlis, vos iš kiaušinio atsikėlęs, toks buvo švelnus, meilutis, kad Giedorius-Kakarykorius su pačia juo nepasidalijo.

Vieną dieną viščiuko motutė sako:

– Kut-kudakšt! Kokį duosime sūneliui vardą? Vadinkime jį – Geltonsnapis, Nebijąs Lapės.

Kakarykorius-Giedorius, viščiuko tėvelis, sako:

– Ne, tas vardas tinka varnai. Jeigu norime, kad mūs vaiko bijotų vanagas, lapė ir bulius, vadinkime jį – Dundulis.

Put-Pututė, viščiuko motutė, sako:

– Ar tau galva apsisuko? Tokį vardą sunku tarti, tokiu vardu tiktai barti!

Gaidys supyko ir, plumptelėjęs sparnais, suriko:

– Ka-ka-ryko! Tegul bus jis – Cup-Cuputis.

Su tuo sutiko ir motutė.

Nespėjo tėvai iškelt krikštynų, nespėjo iš miežio grūdo alaus pasidaryti, kai nedorėlis vanagas nunešė viščiuko mamytę. Cup-Cuputis ilgai ir graudžiai cypsėjo.

Nusibodo gaidžiui Giedoriui vienam tupėti, našlaitį sūnelį guosti, penėti. Greitai jis parsivedė į savo kiemą pamotę, vištą Kanapėtąją. Pamotė Cup-Cupučio nemylėjo. Sykį po Kanapėtosios sparnu kiaušinis – čiukšt, išsirito viščiukas. Susilaukė ir pamotė sūnelio, pliko, negražaus paukštelio.

Gaidys Kakarykorius savo antrą sūnelį norėjo pakrikštyti Perkūnu, paskum Ąžuolu, Bijūnu, bet Kanapėtoji nesutiko: tokie vardai jai nepatiko.

– Kut-kudakšt! Mano vaikas neprastas, mokės jis raštą. Kut-kudakšt, mano vaikas gražuolis, nebus jis varguolis. Girdėjau, kad senovėj vištos po šimtą metų sulaukdavo dėl to, kad ilgais vardais jas šaukdavo. Noriu, kad ir mano sūnelis ilgai gyventų. Duodu jam vardą tokį:

Mažasis cupū-lupū,
Auksasnapis kapū-tapū,
Šilkaplunksnis šūšū-mūšū,
Drąsusis o ko-ko-ko,
Greitasis ūtiū-tiū-tiū,
Gudrusis kut-kudako,
Didžiojo kiemo Giedoriaus,
Gaidžio Kakarykoriaus,
Ir vištos Kanapėtos
Išperėtas
Sūnelis,
Deimanto spurgelis!

Gaidys Kakarykorius su tokiu vardu sutiko, nors jam jis ir nepatiko. Juk kol tokį vardą ištarsi, užgimsi, pasensi ir kojas užversi. Tik našlaitis Cup-Cuputis, kurio vardas toks trumputis, daug vargo patyrė: kai tik pamotė, višta Kanapėta, norėdavo kur vaikus pasiųsti, prie darbo tėvui padėti, vis našlaitį šaukdavo:

– Cup-Cuputi, bėk į kūtę! Cup-Cuputi, eik ugnį kurti!

Ir pats tėvas Kakarykorius, tingėdamas ilgavardį šaukti, vis kvietėsi našlaitį:

– Ko-ko-ko! Cup-Cuputi, gal paieškotum man atsigert balutę? Cup-Cuputi, gal pakeltum šitą akmenį truputį: čia rasim sliekų, ka-ka-riekū!

Kai našlaitis uždusęs, sušilęs bėgiojo, sūnelis su ilguoju vardu vis sotus, išsipenėjęs prieš saulę miegojo. Žiūrėk, jis nusikalto: kažkur pametė tėvo pypkę ir kaltą. Vieną kartą nusprendė tėvas jį išbarti ir, pasišokęs ant tvoros, kad užgiedos:

– Mažasis cupū-lupū,
Auksasnapis kapū-tapū,
Šilkaplunksnis šūšū-mūšū...
Eikš greičiau, aš tave mušiu...

Kol gaidys baigė ilgąjį vardą, sūnelis į dilgėles įlindo.

Kartą, kai Cup-Cuputis snapeliu kirto kanapę, iš miško atslinko lapė. Ilgai nelaukusi, ilgauodegė pačiupo našlaitį, ir jau būtų pasibaigusi mūsų pasakaitė, jeigu nebūtų Cup-Cuputis surikęs:

– Gelbėkit, gel-bė-kit!

Išgirdo gaidys Kakarykorius savo vaiko balsą ir, ant stogo užlipęs, visam kiemui pranešė:

– Kiaulės, avys ir šuneliai, visi, visi, kieno greitos kojelės, aštrūs danteliai, gerieji kaimynai, kas gyvas į kanapyną, – lapė Cup-Cuputį užpuolė!

Išgirdus Kakarykorių, pašoko kiaulė:

– Kriu-kriu... Griū-griūk!

Paskum kiaulę šoko ir avys:

– Me-me-es pagausim, me-me-e-es pagausim!

Už visus garsiausiai skalijo šunes:

– Gaus, gaus! Lapė gaus, gaus!

Išsigandusi ilgauodegė triukšmo paleido Cup-Cuputį. Viščiukėlis našlaitėlis grįžo sveikas ir gyvas.

Lapė vagilė, užuodusi vištieną, ilgai nesnaudė: vieną dieną vėl pro vartus į kiemą įsispraudė. Apsidairius, kad nieko nematyti, – ėmė ir nutvėrė riebųjį Kanapėtosios sūnytį. Išgirdus ilgavardžio riksmą, atsiliepė motina, višta Kanapėtoji:

– Kiaulės, avys ir šuneliai, visi, visi, kieno greitos kojelės, aštrūs danteliai, visi į sąšlavyną, lapė užpuolė

Mažąjį cupū-lupū,
Auksasnapį kapū-tapū,
Šilkaplunksnį šūšū-mūšū,
Kut-kuda-ko, kut-kudako...

Kiaulė ir sako:

– Kriu-riu, turkiškai nesuprantu!

Stebėjosi ir šuo:

– Au, au, ko iš mūs nori ta kvaila višta? Aš nežinau... au, au...

Gaidys Kakarykorius pragydo:

– Dovanokit, kaimynėliai, mano pati suklydo...

Mažąjį cupū-lupū,
Auksasnapį kapū-tapū,
Šilkaplunksnį šūšū-mūšū,
Drąsųjį o ko-ko-ko,
Greitąjį ū-tiū, tiū-tiū,
Gudrųjį kut-ku-dako,
Didžiojo kiemo Giedoriaus,
Gaidžio Kakarykoriaus,
Ir vištos Kanapėtos
Išperėtą
Sūnelį,
Deimanto spurgelį, –
Pačiupo lapė...

Tik dabar visi gyvuliai reikalą suprato, šoko lapės gaudyti, iš šautuvų šaudyti. Bet kol ilgąjį vardą Kakarykorius baigė, lapė spėjo į mišką nukulniuoti. Greitai iš tinginio Kapū-tapū nebeliko nė snapo.

O našlaitėlis Cup-Cuputis ir šiandien dar sveikutis.