Apie eželį ir jo jauną pačią

Apie eželį ir jo jauną pačią
Petras Cvirka

Pasaka iš rinkinio „Nemuno šalies pasakos“, pirmąkart išleisto 1948 m. Kaune.

Kitą kartą buvo toks šluočius. Išėjo kartą jis į girią šluotų rišti. Jam berišant šluotas, kur buvęs nebuvęs, aplink jo kojas bepūkšnojąs eželis. Atsisėdo šluočius pietų valgyti. O eželis vis aplink kojas: čia duonos trupinėlį numestą suės, ten pieno lašelį, ant šluočiaus naginių užlašėjusį, nulaižys. Patiko šluočiui gyvulėlis, įsidėjo jį į savo kepurę ir parsineša namo. Ryto metą atsikelia šluočius su pačia, mato: indai švariai išmazgoti, sudėlioti, puodai nušveisti, net blizga, asla iššluota, dar smėliu pabarstyta, prinešta vandens, malkų, krosnis pakurta. Eželis tik pūkšnoja, savo adatomis šeimininko kelnes lopo.

Šluočiui ir jo pačiai patiko eželio darbai, ir įsūnijo jį, kaip tikrą savo vaiką. Pavadino eželį Pūškoriuko vardu.

Užaugęs Pūškoriukas įsigeidė vesti, tik ne kokią paprasto kilimo merginą, o tos šalies karaliaus dukterį. Ir prašo, maldauja eželis savo tėvą, kad jis eitų karaliaus prašyti jo dukters rankos. Tėvas atėjo pas karalių ir sako:

– Šviesiausias valdove, ar nesutiktumei savo švelniąją už mano dygiojo išleisti?

Karalius sako:

– Bent parodyk atsivedęs savo jaunikį!

Grįžęs namo, šluočius viską papasakojo Puškoriukui. Puškoriukas ir sako:

– Teisingas karaliaus reikalavimas. Keliaujam pas jį.

Šluočius surišo eželį šilkų raiščiu, papuošė jo galvą baltais dobilėliais, įsidėjo į kepurę ir nunešė karaliui. Karalius pasižiūrėjo į jaunikį ir prapliupo juoktis. Juokiasi karalius, net žila jo barzda kratosi.

– Na, ir jaunikį tu man atvedei! – sako karalius ir vis juokiasi.

Šluočius pradėjo girti eželio išmintį, jo darbštumą. Karalius sako:

– Gerai, sutiksiu atiduoti savo dukterį, jei tavasai jaunikis per vieną naktį išveš iš mano tvartų mėšlą, jei išdrabstys jį, apars lauką, užsės jį, užaugins ir subrandins derlių, nupiaus jį, iškuls, sumals ir iškeps iš viso derliaus pyragus!

Šluočius, tai išgirdęs, nusiminė. Eželis, ramindamas savo tėvą, ir sako:

– Nesigraudink, tėveli! Kaip nors susidorosiu su darbu. Nešk mane į karaliaus tvartus.

Kai tik šluočius paleido Pūškoriuką prie karaliaus tvartų, eželis ir sako:

– Mėžkitės, mėšlai, kraukitės į vežimus, važiuokite į dirvas!

Mėšlai pakilo, sukrito į vežimus.

Ežiukas pasileido bėgti per dirvas, šaukdamas:

– Susiarkite, dirvos! – tos ir susiarė.

– Susiekėkite, plačios dirvelės! – ir susiekėjo, net iki dangaus dulkėjo.

– Sugulkite lysėmis, kaip stygomis! – išsitiesė lysės, tartum stygos.

– Pasisėkite, kvieteliai! – ir pasisėjo kvieteliai.

– Išaukite, prinokite aukso grūdeliais! – išaugo, prinoko derlius.

– Nusipiaukite, sustokite į gubas, kvieteliai! – nusipiovė ir sustojo į gubas.

– Išdžiovink, saulute, gubas! – išdžiovino saulė.

– Susirinkite į pastogę, pėdeliai! – tie ir susirinko.

– Išsikulkite, kvieteliai! – tie ir išsikūlė.

– Susimalkite, išsikepkite skaniausiais pyragais, susikraukite į vežimus ir važiuokite pas karalių!

Kaip buvo eželis taręs, taip ir pasidarė: kviečiai patys susimalė, išsikepė skaniausiais pyragais, sulipo į vežimus ir kvapnūs, šilti važiuoja pas karalių. Važiuoja šimtai vežimų, o eželis iš priešakio kuduliuoja, kelią rodo.

Pamatė karalius eželį ištesėjus žodį, ir jam pačiam nėra kaip nuo savojo atsisakyti. Pašaukė karalius dukterį, parodė dygiaodį jaunikį ir liepia jai rengtis sutuoktuvėms. Ką darys karalaitė, jei tėvas įsako.

Surišo, sutuokė eželį su karalaite. Naktį, po vestuvių puotos, kai tik jaunoji nuėjo miegoti, eželis savo dygųjį kailį nusimovė, pakišo į užkrosnį ir liko toks jaunas, aukštas, gražus jaunikaitis – net rūmuose nušvito.

Pabudo jaunamartė neramia širdimi ir, pamačiusi vietoje ežio tokį puikų bernaitį, be galo pradžiugo.

Auštant eželis vėl į savo dygųjį kailį įsilindo, vėl pūškuodamas pasieniais bėginėja.

Kai tik vakaras sutemo, ežiukas vėl nusimetė savo spygliuotąjį drabužį.

Vieną rytą, atėjęs kambarių tvarkyti, tarnas rado ežio odą užkrosnyje ir, paėmęs ją, su visomis sąšlavomis į ugnį sukišo.

Pakilęs Pūškoriukas ieško savo kasdieninio drabužio – niekur nesuranda.

Supykęs ir sako karalaitei:

– Raguotas mane į ežį pavertė. Eisiu į marias, ir septynerius metus manęs nematysi. Išeidamas suteiksiu tau tokią galią, kad kur rankomis prisiliesi, viskas geležimi pavirs.

Išėjo jaunikis į pamarius, o jo jauna pati kai tik rankomis kur save palietė – tos vietos geležies žvynais apsitraukė. Palietė kojas – kojos geležimi apsitraukė. Užsimiršusi palietė kaktą – kakta geležimi virto. Slėgė ir kankino karalaitę eželio bausmė. Savo nelaimę keikdama, vos bepaeidama, atėjo karalaitė į ežio tėvo namus ir prašo šluočių, kad jis eitų savo sūnaus ieškoti, patarimo klausti, kaip jai būti, ar gyvai, geležimi sukaustytai, žūti?

Pasigailėjo šluočius marčios ir išėjo į pamarius. Daug metų ėjo, beeidamas, kaip senas kelmas, apkerpėjo. Pasiekė marias. Atsistojo žilasis tėvas ant marių kranto ir šaukia:

– Pūškorėli, išplauk!

Atplaukia, bangos nešamas, balta marių puta virtęs ir klausia:

– Tėvai, ko neduodi man ramybės? Ko čia atsibastei?

Papasakojo viską tėvas, apsakė marčios nelaimes, o Pūškorėlis išklausęs ir sako:

– Tegul pati ateina!

Grįžo tėvas namo po daugelio metų, visai susenęs, nukaršęs ir liepia marčiai pačiai keliauti.

Geležimi kaustyta, sunkiai bepavilkdama kojas, karalaitė išėjo. Kol ji atėjo prie marių, visa apkerpėjo. Atplaukė iš marių jos vyras, balta puta paverstas, pasisveikino ir sako:

– Kai ateis vakaras, pamatysi prie kranto vienoje vietoje baltas putas, kitoje – raudonas. Pasemk tas baltas putas į rieškučias ir lauk patekant mėnulio.

Tai pasakęs, Pūškorėlis dingo jūros gelmėse, o jo pati, sulaukusi vakaro, padarė, kaip liepiama. Kai tik mėnulis patekėjo, ji pasėmė baltas putas, ir iš jos rieškučių stojo gražus jaunikaitis – jos vyras.

– Dabar teks mums plaukti per jūrą? Ar plauksi? – klausia vyras.

– Plauksiu! – atsako pati.

– Tai apkabink mano kaklą.

Apkabino jo kaklą ir perplaukė.

– O dabar mums teks eiti per kaitrią ugnį, kurią mums pikti slibinai pakūrė. Ar eisi?

– Eisiu! – sako moteris.

– Na, tai apglėbk mane per juosmenį.

Apglėbė ji savo vyrą ir perėjo per ugnį.

– Matai tą didelį ąžuolą? Kai tik mes jį pasieksime, pavers mus raganos į rupūžes. Ar sutiksi būti rupūžės žmona ir dvejus metus po namų pamatu tūnoti?

– Sutiksiu! – atsakė tvirtai.

Raganos juos pavertė į rupūžes, ir dvejus metus abu po namų pamatu ištūnojo, kol vėl žmonėmis atvirto.

Paskum linksmi ir laimingi jie grįžo namo. Senas karalius pakėlė tokią puotą, kad visos karalystės katės ir šunes, kepsnių kvapą užuodę, subėgo.

Ir aš toje ežio Pūškorėlio puotoje buvau, vyną, midų pilsčiau. Turėjau sviesto kepurę, popieriaus švarką, stiklo batus. Nešdamas į svetainę vyną, paslydau, taurės man ant batų iškrito, susikūlė, o kepurę supuolę šunes sulaižė.

Netverdamas iš apmaudo ir gėdos, kad moviau į svirną, tiesiog į pakulas ir atsiguliau. Atbėgo tarnai į svirną, paėmė mane ir su pakulomis įgrūdo į patranką. Kad šaus mane – aš pašvyst ir lekiu. Lekiu, lekiu, tik žlebt pro stogą, tiesiog į bambizų vyskupo lovą.Vyskupas iš tos baimės – šmakšt po lova ir šaukia:

– O mein got, mein got!

Aš, nesupratęs jo kalbos, ir sakau:

– Miegot, miegot! – ir išmiegojome abu: aš vyskupo lovoje, jis po lova.