Amžių vaidas

Amžių vaidas
Jurgis Baltrušaitis

Pirmą kartą eilėraštis išspausdintas 1942 m. rinkinyje „Ašarų Vainikas“.

Baigia žemė darbo dieną,
Slenka rūkas į rugieną,
Vakarinės miglos kyla –
Žadink, dainiau, klaikią tylą,
Pūsk skudutį pamažėle,
Gal išpūsi kibirkštėlę,
Mirksnį buvusių dienų,
Iš senovės pelenų...

Tyliai alko pušys snaudžia,
Tyliai šilko skraistę audžia,
Rausvas mėnuo ir į šilą
Savo žalsvą midų pila,
Ir iš medžių išsibrovęs,
Sergi paslaptį šventovės,
Kur užmigo, kur tuščia
Švento aukuro erčia...

Neilgai tyla tetrunka –
Lyg pelėda kur sušunka,
Ir į riksmą jos iš šilo
Lyg kas sprogo, lyg kas skilo –
Ir sumirga eilės krivių,
Šios nakties aukos dalyvių,
Ir po vieną ir po du –
Treja trylika lazdų...

Ant, išeina pats krivaitis,
Ilgą skraistę pasiraitęs,
Žengia į vaidilų ratą,
Taip, kad jis kiekvieną mato,
Stoja, žilą barzdą glosto,
O vaidilos tik jo mosto
Laukia, žiūri į akis,
Ką vyriausias įsakys...

Ir krivaitis balsiai sako
Tiems, kurie arčiau jo tako:
– Tu, Geiduti, piauji ožį,
Tu gi, Alki, iešmą droži,
Tu, Minalgi, midų šildai,
Laimės deivei, šykščiai Mildai –
Nūdien duoklė bus gausi,
Tad sukruskite visi...

Veikiai vilkite į krūvą
Ir kas žydi ir kas džiūva,
Ypač kraukite į laužą,
Ką Perkūnas pats sudaužo...
Ilgą žabą kadaginį,
Kaip šventovės raštai mini –
Ir viršūnių ir kerų,
Tošių, virkščių, stagarų...

Reikia dar, kad kas pridėtų
Ir kvapių pelynų, mėtų,
Nors po pluoštą, nors po lapą –
Deivės mėgsta žemės kvapą...
Gal kas rastų šerno iltį –
Jau pats metas ugnį skilti,
Jau Perkūno valanda...
Teprasideda malda!

„Vai, išgirsk mane, Perkūne,
Amžių amžiai tau tebūnie!
Tavo žemės ratas margas,
Mūsų ašaros ir vargas,
Pievų žolės, marių žuvys,
Ir aš pats, tik tavo buvęs,
Tavo būsiu, kaip esmi,
Mano žemės širdimi...

Tavo ratai dunda, darda,
Skelbia tavo rūstų vardą –
Vai, palaimink tavo tarną
Ir, išskėtęs audros sparną
Į nakties dangaus bedugnę,
Atsiliepk į žemės ugnį,
Duoklę jos menkų darbų,
Treja trilinku žaibu...“

Šventas aukuras sužyra,
Kibirkštėlės sprogsta, byra –
Va, jau liepsnos kelmą laižo,
Veikiai jį iš luobo aižo...
Visas laužas spraga, braška,
Ryja samanas ir vašką,
Ir, kur kas pergreit įkais,
Čirškia degančiais sakais...

Ir į dangų kyla dūmai,
Daug aukščiau, nei žemės krūmai,
Auga rūko lieknas bokštas,
Apynys dievop užblokštas,
Iš kurio žemelė pina
Savo laiptus į žvaigždyną,
Ir telieka jai nūnai
Anglys, dulkės, pelenai...

Alko laužas nebespraga...
Vienas krivių pučia ragą,
Ir, sulaukę duoklės galo,
Aukurą vaidilos valo,
Ir, galvelė žilaplaukė,
Krivių krivė traukias, plaukia,
Kaip laivelis vandeny...
Ir vaidilos vėl vieni...

– Vyrai, nors jau aušta, švinta...
Daug čia žabų pagaminta...
Kad pagerbtų gražų rytą,
Reikia kurti ugnį kitą...
Pagalvok, kas turi protą,
Daug čia ko nesuvartota...
Niekuomet nešluok kieman,
Kas dar tinka tau ar man...

Kas dievų, dievams ir duota,
O likučiai – žemės puotai...
Liekanoms padarę kratą,
Atsisėskime į ratą
Ir statykime į vidų
Skanų kepsnį, gardų midų –
Kuo vaišinama laumes,
Nesikratome ir mes...

Atsibodo maukti sulą...
Imk, bičiuli, ką jis siūlo,
Piaustyk, spirgink visą paltį...
Kad papirktų pūgą, šaltį,
Tuštink, Alki, pirmą taurę,
Atsistodamas į šiaurę...
Antrą taurę – į pietus –
Bus tau amžius nekartus...

Trečią kaušą gerk į rytus –
Būsi, it uola, prašvitus...
Siurbk į vakarus ketvirtą,
Ir atgausi širdį tvirtą...
Daug kartumo bus išvengta,
Kai išlenksi taurę penktą...
Ir įtikins mus šešta,
Kaip lengva vargų našta...

Kas nebijo samčio lieko,
Nebijos ir naktį nieko...
Suvaldyk liežuvį rangų –
Mes išgėrėme už dangų,
Bet, kas žemės midų semia,
Nepasigeria už žemę,
Už jos lopšius ir kapus,
Kur ir mūsų kaulai pus...

Žemė krivių širdį veria,
Bet už ją ir dainius geria –
Už žmogaus sapnus ir vargą,
Kuo jis džiaugias, kuo jis serga –
Už stebuklą žemės tako,
Ir už tą, ką dainiui sako
Žemės sutemų tyla,
Nes jis žemės vaidila...

Lakų sapną rytas ardo,
Žvanga dalgis, darbas darda,
Valo bitė savo gylį...
Tik skudutis mano tyli –
Žemės vargas atsikėlė,
Ir užgeso kibirkštėlė, –
Vaidas mirusių dienų
Iš senovės pelenų...