Abejojimas

Abejojimas
Jonas Biliūnas

Pirmoji publikacija – „Lietuvos ūkininkas“, 1906, Nr. 46.

Kaip tik kokia šventė - žiūrėk, jos ir kartu: ar ant šventoriaus kur susigūžusios, ar po visam, namie, ant gonkelio susėdusios. Kalbasi, viena antrai savo vargus, abejojimus pasipasakoja. Ne metai jas krūvon suvedė, ne. Vyresnioja, Petrienė, jau 35 metų moteriškė, e Jonienė dar tik 25-tus eina. Jas suartino vienodas likimas: abiejų vyrai Amerikoj. Jau ketvirti metai, kaip kartu išėjo. Nėra ko Dievo rūstinti, abiem gerai sekas: jau po pustrečio tūkstančio namo parleidė, - skolas visas apmokėjo, namus gražius išsistatė ir šimtelį kitą pasidėjo. Bet vis dar iš Amerikos nepareina, vis dar prašo kiek palaukti. E laukti? oi, kaip negera!

Labiausiai Jonienei širdį sopa. - Gerai tau, Uliut, laukti, - sako jinai Petrienei, kada toj pradeda ją raminti, - išgyvenai su vyru jau 13 metų, vaikų turi krūvą - tai bepiga. E mano: pagyveno su manim metus ir išskrido... Turėjau sūnelį, ir tasai numirė... Ir džiūk viena, kaip ašaka, be malonaus žodžio, toli nuo žmogaus artimo. - Užtat namus kokius dabar turi, gyveni sau, kaip ponia, - giria Petrienė. - Nereikia man jų! Geriau sulūžusioj trobelėj, bet tik su juo kartu. Ir kas iš manęs? Buvau stipri, sveika. E dabar: bent kiek - tuoj galvą sopa, vis sirginėju... Ir pusės manęs nebėra...

Sučiaupus drebančias lūpas, žiūri Jonienė tolumon, ir ant jos blakstienų kaip diementai blizga ašaros. - Ir ko jisai manim netiki? kam vis abejoja? - skundžias jinai. - Kuone kiekvienam laiške rašo: „Žiūrėk, Aneliut, nesusidėk su berniukais; gink Dieve, jeigu kas atsitiktų...“ Už ką jisai mane laiko? Juk aš mylėdama už jo ėjau... - Tai tik džiaugties reikia, kad taip rašo. Matyt, myli... Kad nemylėtų, kitiems tavęs nepavydėtų. - Juk ir tave vyras myli, e taip nerašo... - Ai tu, Aneliut, nesupranti tu vyrų, - linguoja galvą Petrienė, - e int man nežiūrėk... Jeigu man taip vyras rašytų - laiminga būčiau. Bet aš jau sena: žino, kad niekas nekibs. - Nejaugi tave, Uliut, vyras nemylėdamas ėmė? - klausia iškėtus akis Jonienė. - O, ir labai mylėdamas... Juk žinai, kad jam tėvai neleidė manęs imti, iš namų jį išvarė. Bet nepaklausė jų... Juk mes keletą metų pas mano tėvelius gyvenom. Daug jisai dėl manęs nukentėjo, daug vargo pamatė, kolei žemės puselę nusipirko. E kaip tą žemę mėgo! Kad sumanytų, visą ją apžiotų. Kaip tik tais metais daugelis iš čia, savo žemes pardavę, Vitebsko gubernijon išėjo. Kartu su kitais ir mano tėveliai su vaikais išsikėlė. Kaip tada prašiau Petro, kiek raudojau - nepaklausė: nors prasiskolino, bet ir nuo mano tėvelių žemę atpirko. Žemės daug, e jisai vienas: laksto, juodauna žiemą ir vasarą, net žiūrėt būdavo gaila. Ir vis dėl manęs, dėl vaikų... E padėti jam nedaug kuo galėjau - kad ne Amerika, niekaip iš tų skolų būtum neišbridę. Geras iš Petro darbininkas, kito tokio reta. Duok Dieve tik, kad pareitų sveikas... Bet ne visados buvau su juo laiminga, ir aš ne kartą nuo jo raudojau... - Juk tu, Uliut, jį myli? - klausia nustebus Jonienė. - Kaip aš savo vaikų tėvo nemylėsiu? Mylėjau jį ir myliu. Visados jam tikra buvau... Ir geras jisai, labai geras. Bet lengvo būdo žmogus. Ne visados man buvo tikras, ne... Žinau: ir dabar Amerikoj galbūt nėra man tikras... - Uliut, Uliut, ką tu kalbi?! - surinka išsigandus Jonienė ir tveria savo draugę už rankos, - juk tavo vyras toks geras, toks rimtas, - mes visos taip gerai apie jį visados kalbėdavom. Aš pati, su savo Jonu susipykusi, dažnai jam tavo vyrą kaipo gerą pavyzdį primindavau. E tu dabar taip sakai!.. Nejaugi tai teisybė, nejaugi?!. - Mažai da tu, Aneliut, tą gyvenimą pažįsti, - tyliai kalba Petrienė, glostydama savo draugės plaukus, - dažnai koksai daiktas, iš pažiūros geras ir sveikas, vidury esti sukirmijęs, netikęs. Tai mes to nematom. E ar ne sunku pamatyti, kas yra tarp pačios ir vyro, jeigu jie tik moka prie žmonių apsieiti. Aš savo Petro ir nekaltinu: jisai labai geras. Tik silpno būdo žmogus. Kolei jisai Amerikoj kartu su tavo Jonu buvo, aš buvau visai rami; bet kaip persiskyrė su juo ir toliau išvažiavo, labai dažnai paabejoju. Jeigu tik pakliuvo tarp blogų draugų, užmiršo mane... Kartais skaitau jo laiškus, ir ima krimsti mintis: maža aš tau berūpiu, maža. E juk dėl tų laiškų, sena būdama, rašyti pramokau... - Bet tu, Uliut, sakai, kad jisai čia būdamas tau buvo netikras? - Taip... Atameni mano seserį Oną? Jinai da pusmergėlė buvo, kaip Vitebskan su tėveliais ėjo. Vieną tą seserį teturėjau: ne taip brolių, kaip jos gailėjau. Prašiau motutės, kad pabuvus Vitebske atvažiuotų su ja int mumus prisilankytų, nors netikėjau jų bepamatyti: toks tasai Vitebskas man baisus ir tolimas regėjos... Bet pamačiau, nors ir netikėjau... teisybė, negreitai, tik po penkerių metų. Žinai, kad tame Vitebske labai nepasisekė; daugelis prasikišė visai ir ubagais savon šalin pagrįžo. Bet mano tėvelis ir broliai nebenorėjo grįžti, nors kaip juos motutė raudodama prašė. Pati taip savo krašto ir žmonių pasilgo, kad iš to ilgesio apsirgo. Pastaisiusi kiek, nieko nebežiūrėdama, pasiėmė Oną ir atvažiavo čionai int mumus. Neapsakomai apsidžiaugiau, jas išvydusi: penkeli metai, kaip nebuvau jų mačiusi. Motutė buvo labai jau pasenusi, žila, e Ona pačiame šitam suaugime, aukšta ir tvirta ir kažin kokia rūsti - ne tokia vėjavaikis, kaip aš kadai būdavau. Dažniausiai vis viena, nei jinai juokų mėgsta, nei vakaruotų eina; šventadieniais įsikniaups, būdavo, maldaknygėn ir skaito; ir vis mane mokia, kad ne taip dirbu, ne taip vaikus prižiūriu. Nors buvau vyresnioja, pradėjau prieš ją lenkties, jos bijoti; pati nejusdama, dirbau taip, kaip jinai liepė. Pamačiau, kad ir mano Petras vis ją giria, kad tokia esanti gera, tokia darbininkė... Teisybė, daug jinai Petrui padėdavo ir klojime, ir lauke, - vis su juo kartu, nepasilieka. Ir džiaugiaus, kad jisai tokią pagelbininkę sau gavo... Tik ėmė man Petras prikaišioti ir visaip iškalbinėti, kad aš netikus, tik vis su vaikais, - ne tokia, kaip Ona, kuri, mano vietoj būdama, ne tiek padarytų, visur paspėtų... Kaip peiliais pradėjo badyti man tie iškalbinėjimai širdį. Pajutau, kad nebe toks jisai su manim malonus, nebe taip manim rūpinas; mačiau, kad vis mažiau int mane žiūri. Ir darbas pradėjo man nebesisekti: dirbu, lakstau, ir vis kažin kokia apsiblausus, nesava. Ne kartą ateis, būdavo, iš klojimo kūlę ar iš lauko pjovę, e mano dar valgyti nepataisyta. „Tai jau su tavim visados taip“, - piktu balsu sako Petras, int mane nežiūrėdamas, ir kaip tyčia liepia Onai taisyti valgyti. Jie visi valgo, e man kąsnelis nelenda, akys ašarų pilnos... Ir ėmė mane krimsti abejojimas baisus, be pasigailėjimo; krimto dienas ir naktis, žiemą ir vasarą. Užmiršau juokus ir dainas, nebegalėjau savo vaiko lopšely liūliuoti... Atbusdavau naktį, visa šaltu prakaitu apipilta, ir apgraibomis ieškodavau, ar tebeguli Petras, ar kur neišėjo. Nors manęs jisai seniai jau nebežiūrėjo, bet ramiau būdavo, kai jį netoli savęs jausdavau. Sekiau jį mintimis visur, kur tik jisai eidavo, ir klausiau savęs, ką tenai dirba, ką kalba, - ir visados man akyse atsistodavo Onos paveikslas, nuo kurio širdis krūtinėj drebėjo... Prasidės, būdavo, gegužės mėnesį pamaldos sodžiuj ar ražančius gavėnioj, - jie visi išeina kas vakaras giedotų, e aš vienai viena namie su vaikais pasilieku: laukiu jų pareinančių. Motutė greitai pagrįždavo, e Ona su Petru daug vėliau, ir visados jinai pirma inteidavo, e jisai vis kiek palaukęs - paskum: ir abu kažin kokie kitoniški - vis nuo manęs veidus suka ir tartum kitu balsu kalba. Ir vėl kremta tada mane klausimas: kur juodu taip ilgai esti? kodėl jisai, kaip ir susitaręs, visados paskum ją inteina? ir kodėl abu vis kažin kokie nesavi?.. Krimto mane abejojimas, krimto, bet paklausti jo ir gėda, ir baisu buvo. Sublogau, pajuodavau. „Kas tau, Uliut, yra?“ - klausdavo motutė, tokią mane matydama. „Nežinau, motut: taip kažin kas man negera“, - atsakydavau. Bijojau jai savo abejojimų pasipasakoti, jos širdies užgauti: jinai juk buvo mano namuose viešnia. „Melskis daugiau, vaikel, lengviau bus, - sakydavo motutė, - ne tokia tu pamaldinga, kaip Ona, ne.“ - „Ką aš, motut, darysiu, kad man su vaikais visas laikas išeina“, - teisinaus jai... Bet meldžiaus naktimis viena... Prašiau, kad Dievas atatolintų nuo manęs nelaimę, išgelbėtų nuo tų baisių abejojimų, kurie krimto man širdį... Nors niekas mano ašarų nematė, bet nuo tų ašarų saulės neberegėjau. Taip išgyvenau dvejus metus... Atamenu, baigės gavėnia. Atėjo vakaras, ir visi išėjo pas kaimyną ražančiaus giedotų. Pasilikau namie viena su vaikais. Laukiu pareinančių ir poterius kalbu. Parėjo motutė ir atsigulė kitam lovos gale; e Petro su Ona nėra. Belaukdama jų ir pati atsiguliau... Apsnūdau kiek ir sapnuoju: smaugias ant ryšio mano margoja karvė gurbe, smaugias... Tik kad suriksiu nesavu balsu per miegą. „Kas tau, Uliut, yra?“ - paklausė išsigandusi motutė. Papasakojau jai sapną. „Mat kažin kas galvon įsimušė“, - subarė mane. E aš: apsnūdau vėl ir vėl tą patį sapnuoju. Ir, regis, kelia mane motutė ir sako: „Lėk, Uliut, greičiau lėk, pasismaugs karvė...“ - Ir taip per kelius kartus: prabundu - nieko nėra; kaip tik apsnūsiu, - ir vėl sapnuoju. Šokau iš lovos, visa prakaitu apipilta, ir klausiu motutės, ar jinai mane kėlė. „Ne, - sako, - nekėliau.“ Papasakojau jai visa. Išsigando ir motutė. „Čia, - sako, - kas nors yra: gal Dievas iš tiesų nori persergėti nuo nelaimės? Bėk pažiūrėtų.“ Visa drebėdama apsivilkau, užsidegiau žiburį ir išėjau. Prieinu: gurbo durys neužušautos, nors pridarytos... Intėjau ir radau tenai... Petrą su Ona... susiglaudusius... Taip susopėjo širdį, kad sudejavau balsu, tverdamos už krūtinės. „Ar velnias tave dabar čia atanešė?!“ - suriko Petras, mane pamatęs... Kaip girta parėjau namo ir parvirtau lovon: raičiaus po ją, raudojau, vaitojau. Visi širdies sopuliai, ligi šiol slepiami ir slegiami, veržės dabar viršun, - tampė mano kūną, gniaužė kvapą krūtinėje. Motutė išsigandusi puolė į mane, klausinėjo, ramino. Negalėdama ištraukti nuo manęs žodžio, matydama, kad nesusikalbės, apsivilko kailiniais, pasiėmė žiburį... „Pasismaugė, pasismaugė“, - kalbėjo jinai ir išbėgo pati pažiūrėtų... Teberado dar juos abu gurbe... Visa suprato. Parėjus prispaudė mane int savo krūtinę ir glostė, bučiavo. „Vaikeli mano, - kalbėjo jinai, - atleisk man, užmiršk: aš kalta, aš: sena buvau, nežiūrėjau; mačiau, kad visi atsimainę, -nesupratau, jaučiau, kad tu nelaiminga, - nepaklausiau priežasties. Tik nusiramink, vaikel: daugiau to nebebus...“ Visą savo nelaimę ant jos krūtinės tada išraudojau. Ant rytojaus motutė, nieko nebežiūrėdama, nieko neklausydama, išvažiavo su Ona atgal Vitebskan... Daugiau ir nebemačiau savo motynytės: už pusės metų tenai numirė... E Petras visus metus ant manęs pyko ir žvairavo: tylėjau ir kentėjau. Tik išgirdęs, kad Ona tenai Vitebske ištekėjo, vėl pradėjo int mane gerinties ir greitai visa užmiršo... - Kokia tu, Uliut, nelaiminga! - stebisi Jonienė, išklausius savo draugės pasakojimo, žiūri int ją kaip int kokį paveikslą, ir ant jos blakstienų blizga ašaros. - Tai, Aneliut, ne aš pirmutinė, ne aš paskutinė, - atsako ramiu balsu Petrienė. - Yra už mane daug nelaimingesnių, ir tai gyvena. Dabar man tas visa kas nebelabai ir rūpi. Turiu vaikus nebemažus: apie juos belakstydama ir vyrą dažnai užmirštu. Žiūrėk, kai Petras pareis, kaip man bus gera! E sakai, kad aš nelaiminga... - Bet jau vakaras, - atsimena jinai, tartum ko išsigandusi, - galvijus tuoj pargįs, e mano dar paršai nepapenėti...

Petrienė skubinai bučiuoja savo jaunesniąją draugę ir kuone tekina eina namo. Jonienė ilgai dar sėdi ant gonkelio, žiūri savo gražiom akim tolumon ir kažin apie ką giliai galvoja. Paskum išsiima iš ažančio baltą skepetėlę, išvynioja iš jos kortelę ir su atidžia žiūri... Susigraudinus bučiuoja: tatai jos Joniuko paveikslėlis, jai iš Amerikos atleistas...