(Nebausk manęs, kaip rūstusai patėvis!)

(Nebausk manęs, kaip rūstusai patėvis!)
Salomėja Nėris
Pirmą kartą eilėraštis išspausdintas 1931 m. rinkinyje „Pėdos smėly“.


Nebausk manęs, kaip rūstusai patėvis!
Nebark manęs, kaip pamotė pikta!
Neilgai būsiu čia, neilgai čia viešėsiu,
Tik, kol suvys raudona radasta.

Aš atėjau pašokt tik vieno šokio,
Ir padainuot gyvenimo dainos;
Sukurti ugnį, saulei nusijuokti.
Tegu jin’ ilgai, ilgai jum liepsnos.

Kaip šypsanti viešnia išeisiu, kaip šokėja,
Kai astrai baigs žydėt ir žiogas nebegrieš.
Neimsiu nieko. Ir už viską užmokėsiu
Tyru krauju, nedirbtinos širdies.