(Jų buvo daug. Geri draugai. Visi jauni ir drąsūs)

(Jų buvo daug. Geri draugai. Visi jauni ir drąsūs)
Vytautas Mačernis

Jų buvo daug. Geri draugai. Visi jauni ir drąsūs,
Ir greit per ankšta liko jiems tėvų namuos.
Tai vieną rytmetį, kai pievų plotuose žvilgėjo deimančiukais rasos,
Išėjo į pasaulį jie Jaunystės Nuotykio ieškot.

Dangus toks mėlynas. Krūtinėj jausmas tyras.
O akyse – ugnis, o lūpose – daina!
Skambėjo vieškeliai, keliai, skambėjo girios,
Ir ten toli žydėjo laimė svetima.

Ir ėjo jie. Į priekį akys smigo.
Ir veržės jie lyg upės nesulaikomai pirmyn,
Vienur ten stiepėsi kalnai, kitur ten buvo lygu, –
Ak, nesvarbu, visais keliais keliaujam ateitin.

Keliavo jie per dykumas, kur vėjas smėlį ginė,
Išvargo, bet nerado nei oazių, nei pavėsių malonių,
Tik kai prie laužo vakare susėdę jie prisiminė
taip tolimą tėvynę, Keistai sužiuro į liepsnas kartu.

Gal grįžti atgalios?.. Ak, ne! Širdy troškimas didis
Taip vaikė juos iš vietos vieton. Degė nerimu kely;
Tai nesvarbu, kad naktimis sapnavos tėviškės laukai, pavasarį pražydę,
Tai nesvarbu, kad per dažnai vaidenos motinų plaukai balti.

Jie plaukė mariomis. Audra laivus sudaužė
Ir išmetė bevaisės žemės pakrašty.
Bet koks tai nepatirtas jausmas kiekvienam keistai krūtinę graužė,
Ir ėjo jie ir griuvo, kėlės! ir vėl į priekį, vėl tolyn!
 - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – -
Aš nežinau, ar jie dabar tebekeliauja toliais,
O gal jų nė seniai gyvų nėra.
Tačiau vis tiek paduok man savo ranką, broli,
Jeigu ne laimės, tai prasmės ieškot ir mes eime!

Tai kas, kad jie galbūt priėjo tik mirties bedugnę,
Tai kas, kad nepalaidotus jų kūnus draskė sakalai.
Čia niekas neįstengė mums užgesint širdy troškimų ugnį,
Čia visada kančios bus per mažai.

Eime! Juokies, sakai: ir mes nerasim nieko,
Ir, kai išvargsim, mus priglaus tiktai nakties tamsa.
Eime vis tiek! Tu klysti! Visados kažkas dar lieka:
Tai mirti savo mirtimi! Tai ne kitų! Tai mirtimi sava!