Žvirbliai ir kaliausė

Žvirbliai ir kaliausė
Vincas Kudirka

Sutarė žvirbliai pasimylėt kartą.
O kad lyg gėda laužyt žodį tartą,
Išlėkė pulkas grūdų paieškoti.
Atrado dirvą, kviečių kelias lyses
Ir, kuris buvo lyg labiau išdrįsęs,
Šoko prie darbo: varputes terioti.

Štai vienas žvirblis pamatė tuo tarpu
Kasžin ką juodą styrint viršum varpų
Ir išsigandęs „čir čir čir“ suriko.
Žvirbliai, išgirdę, kad jų draugas rėkia,
Nelaukdami, tuoj į krūvą sulėkę,
„Kas čia yr,– klausia, – kas čia atsitiko?“

Žvirbluks parodė – taip, tikra teisybė:
Kviečiuose riogso bauginga baisybė.
Lyg būtų paukštis: turi sparnus, snapą...
Lyg lėkti taikos... kas tai per daikts būtų?
„Kad į nelaimę iš mūs kas nekliūtų!“ –
Šnekasi žvirbliai, vos gaudami kvapą.

– Vyrai, ar žinot? tai tikras erelis!
Aš jį pažįstu! – tarė viens žvirblelis.
– Lėkime iš čia, kol da sveikas sparnas!
– Netiesa, broli! sakau, kad pelėda!
– Ir nuo jos bėkim nes ir ta mus ėda!
– Tai vanags, vyrai!– Ne ne ne, tai varnas!

Da bailių žvirblių balsai nenutilo,
Tuo tarpu vėjas lyg tyčia pakilo
Ir sujudino kviečiuose baisybę.
Žvirbliai varguoliai per valandą ūmą
Tarytum šaute sulindo į krūmą
Užmiršę kviečius ir varpų gausybę.

* * *

Mat žvirbliai, žodžių baugingų paklausę,
Arčiau nebandę pažinti baisybės,
Palydėj' kviečius... Na, o iš teisybės
Kviečiuos būt radę tik seną kaliausę.