Žvaigždė

Žvaigždė
Jonas Biliūnas

Parašyta 1905 m. sausio mėn. Ciuriche.

Parvažiavęs vasarai savo tėviškėn, išėjau vieną šventadienį su broliu laukan javų aplankytų. Gražu buvo neapsakomai. Danguje nei mažiausio balto debesėlio. Tik tik pūtė vėjelis, bet toks lengvas ir malonus, kad rodėsi, jog tat yra apsnūdusios prigimties kvėpavimas, nuo kurio pats oras drebėjo, tviskėjo. Romiai stovėjo apsvaigęs miškas: nei ošimo, nei paukščių giedojimo. O aplink jį marguliavo javais apsėti laukai: čionai pabalę rugiai stovėjo, palenkę sunkias savo varpas, tenai toliau žaliavo vasarojus, žydėjo grikiai. Ore nei vieno balso, nei vieno šauksmo. Tik toli, Šventosios pakraščiuose, rėkavo žąsys, raudojo piemenų rageliai. Buvo taip romu, tokia giedra, kad rodėsi – pati saulė žeme ridinėjo.

Apėjusiu ežiomis rugių ir vasarojaus lauką, prisiartinova prie miško. Čionai, slėpdamiesi nuo saulės spindulių, palindova po pušimi ir atsigulėva pasilsėtų. Begulėdamas pamačiau iš antros pusės einantį pamiške seną žmogų, lazdele pasirimsčiuojantį. Jo stovyla pasirodė man pažįstama.

– Žiūrėk! Bene Simanas eina? – paklausiau brolio.

– Aa, jis, – atsakė pažiūrėjęs brolis ir sušuko: – Ei dėde, kur eini? Palauk!

Senelis sustojęs atsigręžė. Pažinęs mudu, sulingavo galvą ir pasisuko į mudu.

– Na, tai ko judu čionai gulita? – geru, bet šiurkščiu balsu tarė prisiartinęs.

– Gulkis ir tamsta, – atsakė brolis. – Mat kaip kaitina, prasivėdinsi.

Pasirėmęs lazdele, sunkiai rangė dėdė Simanas senus savo kaulus, kol atsisėdo ant žemės.

– Tai gal javus lankėta? – paklausė.

– Nugi apėjova... – atsakė brolis.

– Ir aš išėjau pažiūrėtų, – tarė Simanas, – bet nelabai kokie javai. Seniau ne tokie būdavo... kas metai vis blogyn ir blogyn. O čionai visa pabrango, mokesčiai auga... Kas ir bus toliau... iš kur bepriteks žmonės...

Bet ūmai ant Simano veido pasirodė ypatingas linksmas spindulys.

Šypsodamasis ir tik tik linguodamas žilą galvą, žiūrėjo į mane. Žinojau, ką nori pasakyti...

– Na, tai dabar, Jonai, – tarė pasilenkęs prie manęs Simanas, – papasakok mums ką nors. Juk tu daug žinai, daug esi skaitęs ir apie kitas šalis, ir kas pasaulyje dedas, tik tavęs neprisiprašysi, - nenori mums pasakoti...

Niekas kitas visame sodžiuje nemėgdavo taip pasakojimų, kaip dėdė Simanas. Patirs, būdavo, kad aš parvažiavau, ir ateina šventadienį pas mane naujienų pasiklausytų. Ir jeigu tik pradėdavau pasakoti, nebepaleisdavo: klausydavo ligi sutemos, ligi vidunakčio. Jeigu dar kita ką labiau mėgdavo, tai tik savo ūkį ir medžioklę, kurios ir senas būdamas negalėjo išsižadėti. Taigi dabar sunku man buvo išsisukti: noromis nenoromis turėjau pradėti... Žodis po žodžio priėjome ir prie astronomijos. Kada jau išmatavome saulės didumą ir žvaigždžių tolumą ir išreiškėme savo nustebimą dėl dievo galybės ir prigimties neapsakomų grožybių, mano brolis tarė:

– O kodėl gi dieną žvaigždžių nematyti?

Kada jam tai išaiškinau, dėdė Simanas atsiliepė:

– O aš ir dieną esu matęs!..

– Nejaugi tamsta matei? – paklausėva su broliu.

– Mačiau... - atkartojo Simanas ir, lazdos atsirėmęs, pradėjo pasakoti:

– Seniai tai buvo... Dar aš, judviejų tėvai amžiną atilsį ir visi mūsų sodžiaus po ponais tebebuvom... Kratėva šitai aname lauke pamiškėje mudu su Baltrum Rudoku mėšlą, skubėjova dirbti, nes buvo jau po pietų, o ligi vakaro turėjova nukratyti dar didelį mėšlu apvežtą lauko plotą. O neduok dieve, būdavo, nepabaigsi darbo! Taigi dirbova išsijuosusiu. Besišluostydamas nuo kaktos prakaitą, pakėliau galvą, žiūriu – pro pat pušies viršūnę mirksi danguje žiburėlis šaly debesio, po kuriuo ką tik saulė palindo.

– Žiūrėk, - sakau Baltrui, – ar tik ne žvaigždė žiba?

– Ar tu sapnuoji? – atsiliepė Baltrus ir pakėlė galvą.

– Bet tu pažiūrėk, - atsakiau jam. – Argi nieko nematai pakrašty debesėlio, kur šit už tos pušies niūkso?

– Iš tiesų, - sušuko Baltrus, – lyg tartum kas žiba!

Sustojova abudu, žiūriva į tą žvaigždę ir galvojava, kas tat galėtų būti, kad dieną žvaigždė pasirodė. Tik pamatėva: nebetoli eina prievaizdas Gimbutas (tas pats, kurs ir dabar paupyje tebegyvena). Per visą kūną mudviem šiurpas perėjo.

– O ko jūs čionai, uncvotai, sustoję stovit, a? – suriko prisiartinęs.

– Pamačiau, ponuli, žvaigždę, – sakau, visas drebėdamas, – tai žiūriva su Baltrum. Nežinova, kas tat gali būti...

– Kokią žvaigždę, kur? – paklausė.

– Žiūrėk,- sakau, – ponuli, pro anos pušies viršūnę – kaip tik pakrašty debesėlio žiba.

Ir šiaip žiūrėjo prievaizdas, ir taip – nemato.

– Nieko nematau... – tarė piktas ir, palikęs mudu, nuėjo atgal.

O mudu su Baltrum drebava. Dabar, sakova, tai jau bus! Nuėjęs Iieps atnešti vyčių kūlį, pašauks mudu pavietin, kur visados plakdavo, ir duos tiek, kad panešti negalėsiva. Ir žvaigždę užmiršova. Dirbova dabar taip, kad tik dulkės per lauką ėjo, bet širdys abiejų drebėjo. Pagaliau pamatėva: sugrįžta kažin kuo rankoj nešinas. Kojas mudviem pakirto - tik pastovėti begaliva...

– Ar tebematyti dar žvaigždė? – paklausė manęs.

Pakėliau galvą aukštyn – dar žiba. Parodžiau. Pridėjo prievaizdas prie akies ilgą vamzdelį ir žiūri.

– Teisybė, žvaigždė, - atsiliepė lukterėjęs. – Geras gi tu, Simanai, akis turi, kad galėjai ją pamatyti.

Pats pažiūrėjo, paskui ir mudviem vamzdelį davė. Paėmiau jį drebančiom rankom, prisidėjau prie akies ir ko tik nesurikau nustebęs: taip dabar aiškiai buvo matyti žvaigždė ir tokia buvo apskrita, graži, kaip mažas aukso obuolys. Paskui papasakojo mudviem prievaizdas, kokio žvaigždės esti didumo, kas jos tokios yra... Daug tada jis mudviem apsakė. Toks geras buvo, kokio nei pirma, nei paskui niekados nemačiau. Pagaliau atsiminė, kad mes stovim, ir liepė eiti dirbtų.

– Žiūrėkit, kad ligi vakaro būtų padaryta! – pasakė nueidamas šiurkščiu balsu.

Bet mudu su Baltrum linksmu jau buvova, kad taip visa kas gerai pasibaigė...

– Tai nepakliuvota už tai? – paklausė mano brolis.

– Ne, tuo kartu žvaigždė išgelbėjo, – atsakė atsidusdamas Simanas.

– O lupdavo, oi Iupdavo! – kalbėjo toliau, atsiminęs praeitį, senelis, linguodamas žilą savo galvą. – Už menkiausią daiktelį kraujas plaukte plaukė. Ir neduok dieve jeigu kas nors kartą pakliūdavo: tas visą gyvenimą minėdavo. Dabar tai bepiga su šituo. Jūs šitai mokslus einat, žmonėmis paliekat – ir tai skundžiatės, o jūsų tėvai kiekvieną valandą už savo kailį arba net ir gyvybę drebėdavo. Ir tačiau nuo jų dainų visi miškai aplinkui skambėjo. Ir linksmi buvo tada miškai, pilni paukščių ir gyvulių laukinių; nuo uogų ir grybų žemė marguliavo; riešutų – kiek dabar gilelių; upėj ir liūnuos žuvies – kiek tik nori, ir kokios dar žuvies! Kad sugaudavai lydį arba lyną, tai būdavo ko nešti. Nors daugiausia tų visų daiktų ponui turėdavom pristatyti, bet ir mums šis tas kliūdavo. O dabar miškus kuone visus aplinkui iškirto - vėjas smėlį nešioja. Nueini medžiotų: vaikštai, žmogus, visą dieną, vargsti ir gaišuoji, o gerai, jeigu nors kiškelį arba teterviną parsineši, dažniausiai gi dykom rankom namo pareini. Žuvys išnyko, džiaugies, jeigu pasninkui arba kūčioms tik mailiaus pasigauni... Et, blogyn eina, ir gana! Kad nors tie rugiai ir vasarojus geriau augtų...

Simanas nutilo ir liūdnom akim žiūrėjo tolumon. Jau artinos vakaras. Iš miško išlindo ilgi tamsūs šešėliai ir plačiai uždengė rugių lauką. Saulė riedėjo žemyn ir ruošėsi greitai pasislėpti už aukšto Šventosios kranto. Oras vėso. Metas buvo namo. Nenoromis išlindom visi trys iš po pušies, kur taip gera buvo gulėti. Simanas nuėjo dar vasarojaus žiūrėtų, O mudu su broliu namo. Atsigręždamas ilgai dar mačiau stovinėjančią lauke Simano stovylą. Pagaliau ji pasisuko už miškelio ir išnyko...