Žuvys ir vėžys

Žuvys ir vėžys

Lietuvių etiologinė sakmė

Žuvims ir vėžiui buvo paskirta atgaila. Atgailavo jie medy. Kai pasibaigė atgaila, dievas juos paleido vandenin. Gera žuvelei vandeny – ir plaukia sau. Iš to didelio džiaugsmo pasakė:

– Aš galiu ir be dievo gyvent!

Dievas užpyko ant žuvies už tokį pasakymą ir paleido žveją, kad ją pagautų.

O vėžys atgailavo aklas. Įleido jį vandenin, ir jau plaukia jis. Taip gera!

– Palauk, vėžy, – sako dievas, – aš tau akis įdėsiu.

– Kišk užpakalin, – atsakė vėžys.

Dievas ir įkišo užpakalin.