Žmogiškoji komedija
| Žmogiškoji komedija Vytautas Mačernis |
|---|
| Tai neužbaigtas eilėraščių ciklas. |
Visokios mintys tartum vabalai
Išvarpė smegenis, palikdami duobes.
Ak, tu gali kamuotis amžinai,
Tavęs į tikrą kelią josios niekad neišves.
Norėjai pastatyti iš minčių
Sau tvirtą pastatą ir pastoviai gyvent jame,
Nebodamas audrų ir vėjų įžūlių,
Lyg sraigė kiaute kietame.
Ir jau atrodė kartais, kad žinai
Kažką vieningo ir aiškaus.
Bet vėl staiga sugriuvo išminties namai
Ir vėlei abejonės ėmė siaust.
Esi tik mažas vaikas pajūry,
Statąs iš smėlio namelius.
Iš saujos smiltis purstanti, laki
Išbyra pro sugniaužtus pirštelius.
Numojęs vėl į viską su ranka,
Eini bastytis pajūriais.
Eini, viską stebėdamas širdim lengva:
Tau noris švilpauti ir žaist.
Prie kranto drumsčias vilnys, o toli
Iš horizonto kyla laivas neryškus.
Taip gera ir ramu širdy:
Net pamiršti, jog tu – žmogus.
Šarnelė, 1943.IX.13
„Man sakyk, ką nori, aš tikėti nebemoku,
Aš tikėjau daug, bet kartą pavargau“.
Žaidžia lūpose beviltis, liūdnas juokas…
„Ak, sakyk, tą paskutinį kartą patikėsiu tau“.
Jeigu nori būt patenkintas ir būt laimingas,
Įtikėk kuo nors šventai ir jau neabejok daugiau.
Ir tu būsi išganytas, nerimas bet koks bus dingęs,
Nes bebūsi vieno pono vergas pagaliau.
Nesvarbu, ką tujen įtikėsi;
(Tu gali tikėt, jog netikįs esi),
Nuo tada suprasi viską aiškiai, tiesiai
Ir neklaidžiosi aplink nakty.
Sąžine ramia sudeginsi eretikus ant laužo,
Į kalėjimus sukiši daug kitaip galvojančių žmonių.
(Tikintieji neretai per vienąnakt sudaužo
Tai, ką žmonija per amžius statė pamažu.)
Ak, nereikia laisvės, vien tikėjimo užtenka.
Laisvėje gyvent tikrai sunku.
Tikintis iš nuskriausto ir menko
Tampa milžinu. Todėl tikėk ir tu.
Jei tu, žmogau, tebūtum vien tik gyvulys,
Tu nesuprastum tragiško pasaulio grožio.
Tu eitum pro žvaigždes kaip neregys
Ir neregėtum, kaip švelniai pražydę gėlės goži.
Nors nelaimingas jaučiasi žmogus,
Bet turi jis mylėt Nežinomą Pasaulio Sutvėrėją:
Jis jaučia grožį, ir kaip menininkas įstabus
Iš skausmo ir kančių jis kuria grožio epopėją.
Šarnelė, 1943.X.13
Yra žmonių, kurie patenkinti prasėdi
Prie mokslo knygų, tyrinėdami kažką
Per visą amžių. Tai laimingi mokslo dėdės:
Tik dėlei jų ir progresuoja žmonija.
Kasdien atvilkdami kaip skruzdės po šapelį,
Jie stato mokslo rūmus ir kultūrą kelia.
Kiti iš prigimties yra vadai politikieriai,
Visuomeninis darbas – jųjų paskirtis;
Jie stengiasi, idėją kokią nusitvėrę,
Pralįst valdžion pro uždaras duris.
Ir savo didį paskyrimą jausdami,
Jie būna guvūs ir linksmi.
Treti, į naują dievą ar į naują tiesą įtikėję,
Išeina skelbti jos, norėdami išgelbėti visus.
Tai vis konfesijų naujų ir sudėtingų įkūrėjai:
Jie patys pasiruošę mirt ir gatavi marint kitus.
Ir, savo aukšto idealo nušviesti,
Jie nesiskundžia net žiauriausia lemtimi.
Tačiau yra žmonių, kurie neranda nieko.
Tai skeptikai par excellence.
Jie niekur nesustoja, niekur nepalieka
Ir greit pabunda iš sunkiausių trance.
Ir žvilgsniu aiškiu, šaltu ir niūriu
Jie regi ribotumą žmogiškųjų pastangų.
1943.IX.16
Kai kas be galo būna žingeidus
Ir mėgsta klausinėt: su kuo kieno žmona gulėjo.
Plati jo tyrinėjimų sritis – žmogus,
Kiek reiškiasi jame jo polinkiai žemieji. .
Jis žino viską, kas pažemint kitą gali
Ir iš žmogaus garbingo padaryt „žmogelį“.
Visur atranda jis ką norint intymaus,
Jis mirkčioja akelėm ir kikena.
Distancija ir pagarba žmogaus
Visai neliečia subtilaus jo meno.
Gyvenimas jam – smulkmenų istorijėlė,
Labai pikantiška ir linksmutėlė.
Yra tokių, kurie geri, net baisiai gailestingi.
Ir širdį tau parodyt laukia tik progos.
Jie niekad rūpintis tavim netingi;
„Vargšeli tu“ jie nebaigia kartot,
Jų akyse kažkaip savaime
Esi įkūnyta nelaimė.
Bet išdidusis gailesčio nelaukia
Ir pats nerodo jo per greit.
Jis moka būti vienas, atsitraukęs,
Jis moka kito intymumo nepažeist.
Kiekvienas atskiras žmogus – pasaulis savyje,
Ir kaip žvaigždė skaisčiai šviečiąs tik atstume.
1943.IX.22
Skaitytojau brangus, norėčiau su tavim aš paplepėti
Ir tau papasakot kai ką, ko tujen nežinai,
Ir pravalyti protą, nes minties takeliai neravėti
Kvailybės usnimis apvirtę jau seniai.
Pats laikas verčia pagalvot (juk nieko kito nebelieka),
Kai progreso lengvoji mašina, bedugnėn nukreipta,
Jau skrenda pilnu tempu į tenai, o mudu nieko
Pagelbėt jai negalime, nes stabdžių dar joje nėra.
Išėjo biznis nekoks. Šios mašinos kūrėjai
Mums pažadėjo rojų, o gabena pragaran.
Ir kelias nebe tolimas, beveik jau nugarmėję:
Kas dieną darosi klaikiau ir tau, ir man.
Gal dabartinė katastrofa ir padės susimąstyti
Jos išradėjui, gal privers nebekartot klaidų,
Tačiau viltis menka. Ar protas jo, nusilpęs ir mažytis,
Įstengs atsikratyt kvailysčių modernių?
1943.IX.30
Apyaušryje žmonija turėjo įvairiausių dvasių.
Pilna gamta knibždėjo gyvių ir dievų.
Bet amžių bėgy ėmė kirsti ji girias šventąsias
Ir naikint jų gyventojus, neišskiriant nė dieviškų.
Ir kas šiandien man patikės,
Kad taip neliko dieviškosios giminės.
Žmogus, ištroškęs apvaldyti visą žemę,
Išvaikė iš visur dievus ir tarė: jų gana!
Bet buvo tąsyk debesuota ir pritemę,
Kad dar išliko vienas danguje.
O gal todėl, kad jis pasiekt sunku,
Palaikė jį žmogus vieninteliu tikru.
Už tai jam buvo pažadėta po mirties dangaus sklypelis,
Tame sklypely – laimė amžina.
Tik reikia čia kantriai praeit kančių ir vargo kelią.
Paskui gyvenimas gražesnis negu pasaka.
Ir kas gi pažadais gražiais nepatikės,
Nors būtų nukelti net po mirties.
Tai buvo viduriniai amžiai. Šventas laikas.
Teologai, pažinę Aristotelį, jo logikos spąstus,
Prigaudė dogmų jais ir pamažėle taikės
Atskleist Dievybės požymius visus.
Visus pagavo šišas tas. Mergaitės gražios kaip žibuoklės,
Sustoję turguj, ginčinos dėl filioqués,
Tačiau kiti, senus graikų raštus ištraukę,
Juos skaitė, seilę rydami.
Be to, graikai, pabūgę turkų, Vakarų Europon traukė:
Ir taip Ellada mirus vėl atgijo pamaži,
Ir susimąstęs klausė vėl savęs žmogus:
Ar šis gyvenimas tikrasis tik nebus?
Tuo pat metu pradėjo mokslai žengt į priekį:
Žmogus įprato pasikliaut patyrimu,
Ir rezultatų neblogų visur pasiekęs
Jau įtikėjo savo visagalinčiu protu
Galėsiąs suvaldyti žemės ir dangaus jėgas
Ir vargstančią žmoniją laimėn ir garbėn išvest.
Bet pasirodė, protas ir žmogus suklydo:
Nors daug fantazijos, bet maža gi jėgos.
Ir žemės viešpats pridengė sau veidą šydu,
Kad nematytų ateities liūdnos.
Nes jo paties sukonstruota mašina
Panoro jį sutriuškint savo letena žiauria.
Tuoj silpnesnieji ėmė šaukt lyg būt pamišę:
Nereikia proto mums. Mes esam gyvuliai,
Ir juo greičiau mes į urvus sugrįšim,
Greičiau gyvensime laimingai ir dailiai,
Nes protas, tai ne teisė pirmagimio, ne dovana –
Bet prakeikimas ir kančios pradžia.
Kiti reformom socialinėm sumanė pataisyt dalyką
Ir su visokiais izmais ėmė gydyt galvas negudrias.
Tačiau ir po bet kokia kepure tas pats žmogus paliko
Ir tuoj parodė vėl savąsias ydas ir klaidas.
Ir taip išvargusi žmonijos giminė
Išmoko nieko nebelaukt ir netikėt.
Šarnelė, 1943.IX.17
Pasaulio Dievas nesutvėrė savo garbei,
Iš meilės ar dėl teisingumo – juo mažiau.
Tiesa, dorybė, meilė – tie dalykai žmogui svarbūs.
Tačiau bereikšmiai, žiūrint iš toliau.
Tegu keistai šie žodžiai praskambės:
Pasaulis, Dievas – tai dalykai be prasmės.
Kūrėju niekas Dievo pavadint negali:
Per daug tai būtų žmogiška, racionalu.
Jis nesuprantamas visai. Ne mūsų galioj
Jis apibrėžt ir pavadint vardu.
Kaip mes išsilgę gėrio, grožio ir tiesos,
Taip jis ištroškęs nebūties visos.
Kaip saulė, išsiilgusi nakties tamsybių,
Išbarsto savo šviesą dovanai,
Taip Dievas begalinio pertekliaus pilnybėj
Į Nieką liejas spinduliais.
Jis reikalingas vien tik imančių
Ir lengvinančių Jo pilnatvę tvarinių.
Bet visa tai, ką Jis dalina ir suteikia,
Palieka amžinai iš Jo paties.
Jis reiškiasi laike, nors Pats virs laiko
Apsvaigęs būtimi, tačiau ieškąs būties:
Beprasmis, neprotingas ir pervirš esąs
Jis gimdo vis naujus pasaulius iš savęs.
1943.IX.23