Žirnajų ežeras

Žirnajų ežeras

Lietuvių liaudies padavimas

Nuo Ukmergės miesto į žiemos vakarus yra Žirnajų ežeras. Tas ežeras nėra labai didelis, turi apie pusę kilometro pločio ir apie aštuonis kilometrus ilgio.

Žmonės kalba, kad seniai, dar baudžiavos laikais, nebuvę toje vietoje ežero, o buvęs kaimas, apaugęs gražiais medžiais. Šalia to kaimo tekėjęs mažas upelis. Jis buvęs toks mažas, kad vasaros laiku beveik išdžiūdavęs, pasilikdavęs vanduo tik gilesnėse vietose. Netoli to kai­mo buvęs dvaras, kuriame gyvenęs labai žiaurus ponas. To kaimo gyventojai priklausę tam ponui ir turėję eit į jo dvarą dirbti.

Vieną kartą po nesmarkaus lietaus mergaitė, grįždama iš dvaro namo, ėjusi upelio krantais ir žiūrėjusi, kaip gražiai bėga vanduo. Jis taip gražiai bėgęs, kad kaip balti žirniai riedėjo. Mergaitė, į tai žiūrėdama, pasakiusi:

– Tai čionai būtų graži žirnaja!

Kai tik ji pasakiusi tuos žodžius, tuojau iš upelio išsipylęs vanduo, užsėmęs tą kaimą ir viską, kas tik tenai buvo.

Nuo to laiko toje vietoje pasidaręs ežeras, kurį ir dabar vadina Žirnajų ežeru. Žmonės kalba, kad ten taip nuo Dievo buvę žadėta, kad ten, toje vietoje, turėjęs būti ežeras, ir kai tik mergaitė atspėjusi pažadėtą jam vardą, tai tuojau jis ir išsiveržęs.

Žuvininkai, kai atvažiuoja į tą ežerą žuvauti, samdo iš gretimo kaimo žmones, kurie gerai žino pavojingas vietas. O tokių žmonių yra tik vienas, kuris gali gerai vadovauti žuvaujant, kad nesudraskytų tinklų. Žmonės mano, kad ir dabar ten stovi medžiai ir net kai kur trobesiai – ir kliudo žuvauti.