Žiemos sonetai
| Žiemos sonetai Vytautas Mačernis |
|---|
| Viena iš nebaigto poetinio „Metų“ sonetų ciklo dalių. |
1
Nauji ir negirdėti žodžiai naujame cikle,
Rikiuokitės sonetų eilėse paradui
Ir pro skaitytojų tribūną eisena eiklia
Praeikite! Jus mylintis poetas veda.
Jums rimų-sąskambių simfoninis orkestras gros
Aiškaus ir lengvo ritmo melodingą maršą.
Žygiuokite šauniai! Jus lydi vidury minios
Save užslėpę žvilgsniai kritikų nemaršūs.
Praeikit pilna apranga, sutankinę gretas,
Kiekvienas su ryškiu charakteringu veidu,
Tada pasaulis jūsų tikrą paskirtį supras.
Nauji ir negirdėti žodžiai, aš kreipiuos į jus!
Sau pasirinkę kelią klasišką, neklaidų,
Mes turim užkariaut naujus poezijai plotus.
Šarnelė, 1943.XII.11
2
Pasiilgau savo mylimos dukrytės,
Ji vadinasi Naktis,
Jos plaukučiai tamsūs, ant akių užkritę,
Kaspiniukais papuošti.
Mano kambarin jinai ateina tyliai,
Nusiteikusi rimtai…
– Tėte, – sako ji, – tave be galo myliu.
Tiek, – ir išskečia rankas. – Matai?
Pabučiavusi veidan,
Žiūri į mane. Staiga sušunka:
– Ką? Skaitysi knygą man?..
Mylimos dukrelės nematai?..
Ir, sumaišiusi knygas, pasprunka,
Krykšdama ir sukdamos linksmai.
Šarnelė, 1943.XII.12
3
Kasdienybės pilkuma kaskart sunkėja –
Aš, naujų pasaulių išsiilgęs,
Iš pabodusio dangaus į kitą skrieju
Bunkančių jausmų stipriau padilgint,–
Nes gelžies baltai įkaitintos grandinės,
Pragaro ugnis ir dievo rojus,
Moters meile apsvaigimas nuolatinis
Laikui bėgant virsta įpročiu pilkuoju.
Įdomus gyvenimas – plona viela,
Virš bekraštės kasdienybės ištempta:
Ja pavaikščiot stengiasi visi,
Bet juokingai trumpą laiką
Nenukritę išsilaiko
Žmonės laimės debesy.
Šarnelė, 1943.XII.15
4
Aš buvau visada per daug rimtas,
Man patiko tik vandenys gilūs.
Buvo siela dažnai susikrimtus:
Savimi ir viskuo nusivylus.
Nepabūgęs gelmėn pasinerti
(Šito niekad lengvai nepamiršiu),
Iš gilių vandenų vieną kartą
Iškilau vėl į patį paviršių.
Vėl niekingi dalykai patinka,
Greit sudūžtančių stiklo žaislų
Ieško blizgančios akys aplinkui.
Vėl šiandien lengvapėdiškai myliu…
Nors tikrai, nemeluotai turiu
Sielą liūdną, skausmingą ir gilią.
Šarnelė, 1943.XII.15
5
Tavo kūną aš regiu prie jūros
Vasaros vidurdienio metu:
Gracija ir lieknumu užbūręs,
Judesių ir eismo lengvumu
Primenąs antikinę Venerą,
Gimusią iš saulės ir vandens,
Puošdamas atsiminimų sferą,
Tavo kūnas manyje gyvens
Ir primins man tyrą, švelnią sielą,
Dar nesudrumstą aistros audrų –
Jos pasaulį, paprastą ir mielą.
Vieną saulės vasarą prie jūros
Man tapai regėjimu šviesiu,
Lengvo eismo darnumu užbūrus.
Šarnelė, 1943.XII.15
6
Ateina jis. Uždekite šviesas!
Tegu ugny paskęsta rūmų salės!
Tegul dainas, beprotiškai linksmas,
Mergaitės kaip svajonės nerealios
Dainuoja dyvinai aukštais balsais
Apie menus, jų riterius žavingus,
Kurie, praėję žemę žingsniais išdidžiais,
Kolosais jūsų atminty sustingo.
Ateina jis – vienintelis karalius.
Jo akyse regėti dideli sapnai
Ir ateities pasaulio formos idealios.
Mergaitės, savo kūnais puoškite jam taką,
Nuo žvilgsnio jo pamišę, sukitės linksmai,
Nes jo širdis šiandien už milijardus plaka.
Šarnelė, 1943.XII.19
7
Man, senam bendrakeleiviui, vėjas pasakoja,
Naktimis parimęs lange, žodžiais subtiliais
Mūsų keliones, išpuošdamas lyg pasakoje
Realybės pilkumą fantastiškais vaizdais.
Aš klausau, pavargusias akis pridengęs rankomis,
Man patinka jo balse žema minorinė gaida.
Jis man sako: Tas gyvenimas, kurį mes renkamės,
Varganas toksai, todėl mes mėgstam kai kada
Pasikelt sritin svajonių ir sapnų
Ir tenai, pasaulių dirbtinų šviesoj,
Rasti keletą giedresnių valandų.
Mano mielas, vienišas drauge, ir tu dažnai
Ne gyvenime – fantazijoj lakioj
Suraminimą – o gal ir tiesą? – suradai.
Šarnelė, 1943.XII.22
8
Nėra pasauly nė vienų namų,
Nėra pasauly nė vienos širdies,
Kur mano vardas, tariamas balsu tyliu,
Galėtų liūdinčias akis džiaugsmu nušviest.
Be saulėtos draugystės mano kelias.
Pabodo nuolatinė ir grubi kova.
Širdis suklupusi iš naujo kelias,
Bet amžinai viena, bet amžinai viena.
Aš gyvenu, šypsaus, juokauju,
Šaipausi iš savęs ir kito neretai,
Bet pažeista širdim lig kraujo.
Veidai pageltę ir įdubę…
Ar man padėsite, juokai,
Pamiršti realybę grubią?
Šarnelė, 1943.XII.30
9
Garsus Toreador, Mirtis baisioji,
Gyvenimo arenoj vaikšto išdidi
Ir pergalėm naujom kasdien triumfuoja
Jai turi pralaimėt sunkioj kovoj visi.
Ji rodo mums raudoną laimės skarą.
Mes puolam ją tartum įsiutę gyvuliai,
Kol aštrų durklą ji širdin suvaro,
Iš mūsų narso pasijuokus įžūliai.
Dievams žaidimas tas žiaurus patinka:
Aukštai susėdę danguose aplinkui,
Šauniam Toreador triukšmingai ploja
Ir gyvulių būrius kasdien naujus
Išleidžia per gyvenimo vartus.–
Težudo juos Toreador, Mirtis baisioji.
Šarnelė, 1944.I.4
10
Don Juan
Kaip poilsio šalies moters ieškojau žemėj.
Aš vergas nerimo sunkaus ir nuolatinio,
Ją vaizdavaus kaip versmę, kur paguodą semia
Klajūnai, neturį pastogės ir tėvynės.
O moterys! Jūs gundančios kaip miestai naktį,
Svaiginančių iliuzijų šviesoj paskendę,
Kur siela skuba nuodėmių džiaugsmu sudegti
Anapus žemės rūpesčių, vargų, negando.
Bet rytą: prieš akis tuščia, nurimus gatvė,
Šalia – paniekintos moters veidai išpurtę,
Ir sielon grįžus kaip vagis urvan vienatvė…
O meilė begalinė, guodžianti, švelni,
Kaip pasakoj kadais giliai paskendę turtai,
Taip tolima! Taip nepasiekiamai toli!
Šarnelė, 1944.I.8
11
Vakaropi mėlynu dangaus ledu
Saulė rieda kaip varinė moneta.
Aš kalnais, daubom pašliūžomis sklendu,
Horizonte grimztant gal pagausiu ją.
Aš padėsiu sau ant delno ją tada
Ir iškėlęs taip laikysiu virš galvos.
Žemė vėl tarytum nuotaka balta
Papuošta saulėleidžio žiedais, žėruos.
Aš laukais tiesiog į vakarus skrendu,
Bet pavyt greituolės saulės negaliu,
Ji nurieda kaip varinė moneta.
Ach, pusnynuose tikrai nerasiu jos…
Bet ko mėnuo, kai grįžtu aš atgalios,
Žiūri į mane su pašaipa keista?
Šarnelė, 1944.I.11
12
Liūdesys atėjo pas mane kaip vėjas naktį
Prie apleisto bokšto, stovinčio tarp vienišų laukų,
Ir įsiutęs ėmė mano sielą plėšyt, plakti
Tartum seną vėliavą, nublukusią ir be ženklų.
Džiaugsmo paukščiai, atsitiktinai bokštan priklydę,
Pikto vėjo išbaidyti, vėl pakilo į erdves,
Kur anapus patirties likimo žvaigždės žydi,
Spindulių vainiklapiais taures papuošę auksines.
Jei sugrįžtų jie į mano liūdną bokštą vėl kada,
Nešdami visatos paslaptį kaip linksmą žinią, –
Ryto vėjuj laime suplazdėtų sielos vėliava.
Žmonės džiaugtųs ja, keliaudami per lygumas plačias,
Jos ženklus, spalvas ir gilią prasmę įsiminę,
Jie išmoktų nugalėti liūdesį ir nevilties kančias.
Šarnelė, 1944.I.12
13
Vargo žmonės geidžia didžio turto,
Geidžia spindesio ir prabangos.
Apie rojų, žemėje įkurtą,
Nepamiršta pasakos senos:
– Mūsų protėviai gyveno rojuj,
Mūsų ainiai vėl jame gyvens,
Vien tik mes čia, žemėj prakeiktojoj,
Turim vyst kaip gėlės be vandens.–
Ir svajonių paukštis išsitiesia
Dideliais fantazijos sparnais
Per tą platų vargo vandenyną
Skrist į šalį išsvajotą, šviesią,
Kol jį audros smūgiais įžūliais
Bangose tikrovės paskandina.
Šarnelė, 1944.I.15
14
Kaip atšalusio paviršiaus planeta,
Grožio Saulės traukiamas, sukuos
Lenkiančio aplink judėjimo keliuos,
Gęstant virsdamas tylos mase šalta.
Manyje neauga trapūs augalai.
Viltys amžinai žaliuojančius lapus
Numetė seniai ir stagarus plikus
Rūškanam danguj linguoja taip liūdnai.
Vien giliai, po apledėjusia pluta,
Grožio Saulės atitrūkusi dalis
Dega, sukasi ugniniais kamuoliais,
Veržias kaip ugnikalnių lava karšta
Į paviršių per poezijos lytis,
Subyrėdama sonetais atskirais.
Šarnelė, 1944.I.16
15
Kai pavargęs keleivis
Susimąsto kely,
Praeities grožio deivė
Kaip dvasia subtili
Jam parodo tėvynę
Ir laukus gimtinius,
Kad pravirktų atminęs
Palaidūnas sūnus
Savo ramiąją dalią
Ir sugrįžtų vėl jon
Į pavasarį žalią.
Klaust savęs jam belieka:
Kur veržies? – Tuštumon.
Ką surasi ten? – Nieko.
Šarnelė, 1944.I.17
16
Don Quijote
Ginklanešy! Išjokim į pasaulį dviese
Klajot, ieškoti nuotykių, pavojų įstabių,
Padėt likimo nuskriaustiems, kovot už tiesą
Ir damos vardą garsinti lig žemės pakraščių.
Kai tik pasauly taurūs riteriai išnyko,
Įsigalėjo žemėj skriaudos, melas ir klasta,
Ir neteisybė paglemžė tiesos vainiką -
Todėl taisyt pasaulį mūsų pareiga šventa.
Už tai pelnysim šviesią atminimo garbę;
Ir Dulsinėjos palankumą reiškiančius žvilgsnius.
Taip pat galiu primint kaip smulkmeną nesvarbią,
Kai užkariausim didelius pasaulyje plotus,
Jinai mane, sakysime, karalium vainikuos,
O tu mažiausiai tapsi gubernatorium salos.
Šarnelė, 1944.I.20
17
Zancho Panza
Jei druskinėj druskos būtų Jums, Senjore,
Sveiko proto truputis ir išmonė gera,
Rastumėt sau kitą amatą padorų
Ir nevyktumėt apgint tiesos, kurios nėra.
Kam į svetimas bėdas Jums kišti nosį:
Pataisyt pasaulio nepavyks Jums niekada.
Su malūnais ir fantazijom kovosim…
Pagaliau sakykite, kokia iš to nauda?
Dėl moters tiktai? Dėl moterų neverta:
Kekšės visos jos ir pilnos palaidumo.
Nekalčiausia Jums ant kaklo pasikartų
Užu pesą… Bet ir man galva suglumo!
Taip norėčiau tapti gubernatorium salos…
Jokit! Aš ant asilo jus seksiu iš paskos.
Šarnelė, 1944.I.20
18
Don Kichoto ir Sančo Pansa pokalbis
Don Kichotas: – Ar matai tu jojant raitelį keliu?
Sančo Pansa: – Taip! Ant asilo kažkas į mus artėja.
Don Kichotas: – Aš Mambrino šalmą spindintį regiu.
Sančo Pansa: – Aš tik vario lėkštę – įprastą skutėjui.
Don Kichotas: – Šalmą tuoj išsikovosime mūšy.
Sančo Pansa: – Dėl lėkštės neduosiu sau nuleisti kraujo.
Don Kichotas: – Pasitrauk iš kelio, jei širdis baili.
Sančo Pansa: – Taip, Senjore! Aš bailus, čia nieko naujo.
(Po mūšio, kuriame skutėjas pabėga, viską palikęs):
Don Kichotas: – Sančo Pansa, šalmas – didelis laimikis!
Sančo Pansa: – Bet skutėjo asilas taip pat nemenkas!
Don Kichotas: – Ne, tai grobis riteriams tauriems netikęs.
Sančo Pansa: – Bet ginklanešiams bailiems ir to užtenka.
Don Kichotas: – Sančo, būk teisingas ir įstatymo žmogus.
Sančo Pansa: – Malonybe, vien tik nugalėtojas teisus.
Šarnelė, 1944.I.20
19
Mano siela kaip membrana:
Jon gyvenimas įrašo,
Ką po saule išgyvena
Liūdnas, ilgesingas Ašen.
Įkvėpimo adatėlei
Prisilietus netikėtai,
Išgyventa skamba vėlei
Kaip rudens-žiemos sonetai.
Tau jausmų viršūnėm aidi
Tie išblėsę, švelnūs skundai,
Ir, kai mirusiame veide
Išgyvenimai pabunda,
Tavo sielon mano
Ašen Savo ilgesį įrašo.
Šarnelė, 1944.I.22
20
Aš esu girtuoklis, palaidūnas,
Be garbės ir sąžinės žmogus.
Širdyje įlindęs velnias tūno:
Jo klausau kaip vergas paklusnus.
Ir vergaudamas dažnai svajoju
Apie širdis tyras ir šventas.
Aš nevertas pulti joms po kojų
Ir nuplauti ašarom rankas.
Tos svajonės, blizgančios kaip sniegas
Manyje kaskart skaisčiau pražysta,
O pro šalį metų metai bėga,
Kaupdami širdy dėmes, menkystą, -
Vaikštau po smukles, kur kekšės zuja,
Ir skaitau gyvenimus šventųjų.
Šarnelė, 1944.I.23
21
Einu, sustoju ir klausaus:
Vidurnakčio metu laukuos
Tylu tarp žemės ir dangaus,
Tik aš su savimi kalbuos.
Aplink bekraštė tamsuma…
Taip gera vienišam nakty, –
Po kojų žemė mylima
Ir visa taip arti arti…
Nurieda ašaros per skruostus…
Tai džiaugsmo ašaros!..
Tai keista. Jaučiuos laimingas ir paguostas,
Nors vienas, naktį ir apleistas,
Skausmu apsvaigęs, išėjau
Paklyst ir nebegrįžt daugiau…
Šarnelė, 1944.I.26
22
Naktį sapno angelas prieina tyliai
Prie manęs, pabudina ir sako:
„Žvelk, už lango nuostabi nakties idilė…
Mėnesiena, žvaigždės, Paukščių Takas…
Nusimesk tą juodą liūdesio apsiaustą!“ –
Jis man duoda lengvą džiaugsmo skraistę,
Užkelia mane ant debesėlių plausto
Ir paleidžia plaukt per dangų skaistų…
Aš plaukiu erdvėm, dainuodamas linksmai
Grįžtančio tėvynėn jūrininko dainą…
Uostas… Mylima manęs sutikt ateina
Prie krantinės… Plazda vėjuje plaukai…
Dega akys… Ji visa džiaugsmu nušvitus…
Pabundu… Žiemos paniuręs, pilkas rytas.
Šarnelė, 1944.I.31
23
Poeto pasikalbėjimas su pegasu
Pegase, mes seniai į lygumas išjojom.
Turėtum skrist kaip paukštis, o velkies žingsniu.
Esi su keturiom, jeigu neklystu, kojom, -
O suklumpi dažnai, net pagalvot graudu.
Pabodo man tas pilkas žemumų peizažas
Ir tie kitų klampoti, išplakti keliai.
Tu kilk aukštyn! Pažvelk, saulėleidis nudažė
Snieguotąsias kalnų viršūnes kruvinai…
Jei vakaro liepsnoj kalnų aukščiausioj vietoj
Pakastum žemę aukso pasaga lengvai, -
Šaltinis tyro įkvėpimo išsilietų,
Poezija sugaustų uolos ir skliautai -
Ir lygumų mergaitė momentui sustotų
Pasigrožėti mano Pegasu sparnuotu.
Šarnelė, 1944.11.2
23
Poeto pasikalbėjimas su pegasu
Pegase, mes seniai į lygumas išjojom.
Turėtum skrist kaip paukštis, o velkies žingsniu.
Esi su keturiom, jeigu neklystu, kojom, –
O suklumpi dažnai, net pagalvot graudu.
Pabodo man tas pilkas žemumų peizažas
Ir tie kitų klampoti, išplakti keliai.
Tu kilk aukštyn! Pažvelk, saulėleidis nudažė
Snieguotąsias kalnų viršūnes kruvinai…
Jei vakaro liepsnoj kalnų aukščiausioj vietoj
Pakastum žemę aukso pasaga lengvai, –
Šaltinis tyro įkvėpimo išsilietų,
Poezija sugaustų uolos ir skliautai –
Ir lygumų mergaitė momentui sustotų
Pasigrožėti mano Pegasu sparnuotu.
Šarnelė, 1944.11.2
24
Būk, gyvenime, man neteisingas,
Būk versmė patyrimų karčių
Ir sunkių pralaimėjimų ringas,
Iš kurio grįžčiau pilnas žaizdų,–
Bet būk didelis ir vienkartinis,
Pažymėtas didžiųjų kančių, –
Skausmo platumos – mano tėvynė:
Jas išplėsk begalybėn, meldžiu!
Sūkury nuolatinės kovos
Niekada palankiai nešypsoki
Ir nuo laimės laikyki atokiai.
Man neduoki draugų, mylimos –
Švelnumu jie mane pražudys –
Mirsiu aš, mirs kovos troškulys.
Šarnelė, 1944.II.10
25
Man neramu. Aš savo nerimą bandau
Išreikšti žodžiais ir poezijos vaizdais,
Bet neišreikštas nerimas nešt dar sunkiau –
Be žodžių man sunku, bet dar sunkiau su jais.
Žinau, kad vakar mintys niekad nebegrįš
Ir miręs jausmas antrą kartą nepabus,
Todėl ir skubinu, kad žody praeitis
Surastų rimų kryžiais ženklintus kapus.
Bet aš jau pavargau, ir mano nuotaika nupuolė,
Many viskas taip greitai miršta, kinta, bėga –
Gražiai palaidot praeitį ne mano jėgai;
Ir apsodint kapus poezijos neužmirštuolėm
Aš nebemoku, nebespėju, negaliu…
Ir man dažnai taip neramu, taip neramu.
Šarnelė, 1944.II.10
26
Temsta… Horizonto juosta mėlyna pilkėja,
Tolumoj einąs žmogus jau pilkumos dalis.
Toji pilkuma, pasaulį gabalan suliejus,
Gal ir mano sielon, viską jungdama, atklys.
Nerami dienos šviesa, pabudinus klajūną,
Žemės veide jam parodo daugelį kelių.
Renkas jis ir kryžkelėse valandas prabūna –
Eina vienu, o troškimai – tūkstančiais kitų.
Bet štai vakaro gili rimtis ir pavargimas,
Ir aistringas mistinės ramybės ilgesys,
Ir prie vieškelio klajūno laukt parimus
Tolimųjų horizontų pilkuma
Kalba jam lyg muzikos švelniausias sakinys:
– Greit ateis gili tavų troškimų sutema.
Šarnelė, 1944.II.11
27
Mano karalaitė grojo smuiku,
Jos gi tėvas mušė barabaną,
Motina turėjo balsą puikų,
Brolis daužė pianiną seną.
Aš dažnai ateidavau pas juos į butą,
Įsilįsdavau kur nors kukliai į kertę
Ir tylus, taip lyg manęs visai nebūtų,
Sau klausydavau darnaus šeimos koncerto.
Kartą per antraktą aš pareiškiau meilę,
Šeimai girdint, mėlynakei jų blondinei;
Karalaitė kaip styga suvirpo gailiai,
Tėvas man uždėjo barabaną ant krūtinės,
Močia paėmė staiga pačias aukščiausias gaidas,
Brolis mano šonkauliais bėgiot pirštus paleido.
Šarnelė, 1944.II.12
28
Norėčiau jums kaip knygą nuo pradžios atskleisti
Save ir visą perskaityti ištisai.
Bet mano knygos puslapiai taip išsisklaistę:
Jos galo ir pradžios neberandu patsai.
Negaila jos… Ji nuobodi kaip visos knygos,
Gyvenimo rašytos žmogiškon širdin,
Ir ką paaiškins tie periodai nelygūs,
Ta jų gaida, kaskart vis krintanti žemyn.
Bet kas gi aš esu?.. Jūs norite žinoti…
– Turbūt kažkoks keistų troškimų lydinys,–
Ne vienas, į mane pažvelgęs, pasakys.
Taip! Trokštu – nes esu gyvenimo besotis –
Gyvent, gyvent, visus kaskart mylėt labiau,
Galbūt ir dar ko nors… Argi aš pats žinau…
Šarnelė, 1944.II.13
29
Neatimki, Dieve, iš manęs klydimo teisės,
Noriu pats surasti tavo kelią.
Lig tavęs gal taip ir niekad neateisiu,
Bet aš trokštu pats patirt, kaip gelia
Klaidoje širdis… Aš baisiai noriu nusidėti
Ir palikti tuščią tavo rojų.
Tik patyręs nupuolimo vargą kietą,
Vėlei imsiu sekt patarimu tavuoju.
Kai sugrįšiu pas tave, koks džiaugsmas didis
Tėviškame tavo veide suspindės,
Tu sušuksi: – Grįžo štai sūnus paklydęs –
Ir ilgai, saldžiai priglausi prie širdies.
Bet dabar man duoki mano dalią – laisvės turtą,
Aš jau pats, aš pats bandysiu savo laimę kurti.
Šarnelė, 1944.II.14
30
Aš negaliu pamiršti tų dienų,
Kada žmogus žinojo išsamiai
Apie likimą savo ir kitų:
Čia žemė, ten dangus ir angelai.
Viskas taip paprasta ir nepainu:
Kas vargo žemėj, tam gerai danguj.
Mirtis?.. Ji suriša pasauliu du:
Čia laikinai, ten amžinai paskui…
Palaiminti beturčiai dvasioj,
Nes jie regės tą karalystę,
Kurion turtingam neįlįsti.
Bet kurgi dėsis turtingasis?
Jis amžinai vis klaidžios pragaruos
Ir nežinojimo ugny liepsnos.
Šarnelė, 1944.II.15
31
O buvo metai, gyvenau kaip neregys,
Gyvenimui sakiau palenkęs galvą: Taip!
Buvau bevardis, savo veido neturįs,
Nei vieno žodžio nemokąs ištart savaip.
Bet kartą pabudau ir, didelėm akim
Save ir visą svietą niūriame fone
Staiga išvydęs, siaubo suspausta širdim
Tariau gyvenimo aklam žaidimui: Ne!
Nenoriu aš gyvent, jeigu neaišku,
Kodėl liūstu, verkiu, juokauju ir šypsaus;
Kodėl naktis ir Paukščių Takas ant dangaus,
O sieloj keistas noras išsiaiškint,
Kodėl gyvenimui aš trokštu tarti: Taip!
Ir visada tik šitaip, ne kitaip?
Šarnelė, 1944.II.17
32
Žiema tapytojas kaip niekas kitas:
Nudažo dangų mėlynai,
O žemę padengia baltai,
Bet šaltas jos paveikslo koloritas.
Dviejų spalvų pasauly taip ilgu
Pavasario tapybos;
Jo tonai šiltesni bus,
Ir akvarelės atspalvių žaismu
Širdy naujus virpėjimus paskleis…
O monotoniška žiema!
Skurdus tapytojau su dviem dažais!
Sakyk, kada pavasaris pabus
Ir žemėje, sakyk, kada
Jisai nupieš spalvingus peizažus?
Šarnelė, 1944.II.18
33
Už lango regis vakaro dangus ugninis,
Jame iškyla ąžuolais apaugusi kalva.
Tenai ramus senolių mano kapinynas,
Ten žemė, juos pridengusi, puri, lengva.
O čia – senolių namas didelis ir tvirtas,
Jame gyvena atkakli, žemaitiška dvasia.
Ne vienas, ją nešiojęs, dulkėmis pavirto,
O ji vis auga ir tvirtėja ainių kartose.
Kiekvieną vakarą iš kapinyno seno
Senoliai grįžę mano kambary susėda
Aplink mane plačiu ir taisyklingu žiedu
Ir ima tarp savęs įvertint darbus mano:
Jeigu atranda kartais esantį vertu kurį,
Aš stoviu ir džiaugsmu liepsnoju žiedo vidury.
Šarnelė, 1944.II.19
34
Kiekvieną rytą mylima, praeidama pro mano langą,
Pravėrus jį, numesdavo ant stalo puokštę vasaros gėlių,
Kaip saulės ir pabudusių laukų pasveikinimą brangų, –
Ir, ilgu žvilgsniu pažiūrėjus į mane, nueidavo keliu.
O aš palikdavau sėdėt perdien tarp knygų pasislėpęs.
Tarp knygų, kambario niūriam šešėly, vyto gėlės ir širdis.
Sode krepštėjo paukščiai, dūzgė bitės ir šlamėjo liepos –
Tik aš sėdėjau susimąstęs, šlamesio ir paukščių negirdįs.
Bet vieną rytmetį prie mano lango nesustojo mylima,
Negrįžo paukščiai… Pajutau, kad vasara praėjo…
Susidrumstė širdis lyg vandenų paviršius bėgant vėjui.
Dabar, kai sėdžiu ir mąstau, lauke pasnigusi žiema…
Man šalta… Aš rausiuos tarp knygų… Kiek iš vasaros gėlių!
Suvytę jos. Ir žydinčios tarp jų surasti negaliu.
Šarnelė, 1944.II.21
35
Tyli ir saulėta diena,
Namuose šilta ir jauku.
Ant krosnies linksi snausdama
Senelė, likus prie vaikų.
Didžiulis katinas šalia,
Taip pat pasenęs ir tingus,
Prižiūri akimi viena
Asloj bežaidžiančius vaikus.
Palangėj žvirbliai čirkšdami
Dalijas mirusia muse
Ir žirnio perskelto puse;
O saulė eina dangumi
Ir savo spindulių galais
Palaiko ryšį su visais.
Šarnelė, 1944.II.12
36
A
Kaip Budos mokinys, seniai į vieną tašką
Akis įsmeigęs, sėdžiu ir Nirvanos laukiu,
Bet taškas sienoj lyg laivelis jūroj blaškos
Ir plūstančių vaizdų bangom į tolį plaukia.
Jisai išnyksta, o vaizduotė įkarštėjus
Kas kartą ryškesnius vaizdus ekranan meta,
Ir aš regiu: gyvenimo plačia alėja
Per saulėtas šalis keliauja mano metai.
Abiem alėjos pusėm žydi vaisių sodai,
Po medžiais puošnios ir turtingos palapinės,
O aš einu tolyn, ir mano žvilgsniai godūs
Dar niekad neregėta prabanga svaiginas.
Aš vėlei įtikiu iliuzija žaviąja
Ir besišypsančia švelnia slaptinga Maja.
Šarnelė, 1944.II.24
37
B
Gyvenimas – tai geidžiamas apsigavimas!
O kaip norėčiau padaryti jį bekraštį
Ir juo keliauti kaip amžinasis piligrimas,
Ir niekad niekur kelio pabaigos nerasti!
Kaip gera jausti viltį, laimę ir paguodą,
Kaip išganinga, jų netekus, laukti ir kentėti!
Gyvenimas daug atima, bet dar daugiau jis duoda.
Gyvenimas naktis, bet jos skliautai žvaigždėti.
Galbūt jisai iliuzija, kuri vaidenas;
Gal nieko čia nėra, tik šiaip sau rodos,
Bet nebūties pirminis taškas juodas,
Išplitęs kerinčiais vaizdais, koks tyras menas!
Aš jį regiu ant savo sąmonės ekrano
Ir negaliu atsigėrėt, o Dieve mano!
Šarnelė, 1944.II.24
Šokėja ir asketas
38
1
Galva išvargusio asketo
Ant kelių jį pamilusios šokėjos
Kaip guoly kvepiančiam, gėlėtam,
Apsvaigusi nuo bučinių, ilsėjos.
„Tu ieškai Dievo, mylimasis, –
Kalbėjo ji, – kankindamas save,
Bet Dievo žaizdose nerasi,
Nėra jo tavo kūno silpnume.
Tu savo Dievą rasi mano šoky.
Lig jo nueit tik lengvos kojos gali.
Aš šoksiu, tu delnais man taktą ploki,
Praskrisdamas ekstazėje pro šalį,
Lankstusis mano kūnas judesiais
Tau Dievo paslaptis visas atskleis“.
Šarnelė, 1944.II.26
39
2
Kol nesutikau tavęs, aš niekad
Šito dar patyrus nebuvau:
Kad ateina meilė ir palieka
Žemėj ir širdy šviesiau.
Dideliam pasauly mažą kelią
Aš radau, pakilus su diena,
Ir ėjau… o vyšnių žiedlapiai nubalę
Man ant veido snigo. Aš buvau viena –
Paprasta ir nežymi niekuo,
Savo paslapties ir galios nepažinus,
Lyg tamsus ir snaudžiantis vanduo,
Lyg prie lūpų niekad nepakeltas vynas
Ir nesitikėjau, kad dievai atves
Mano mažą kelią lig tavęs.
Šarnelė, 1944.III.2
40
3
Kaip pavasario audra iš pumpurų lapus
Tavo žvilgsnių degančių lietus iš mano sielos
Išskleidė pirmosios meilės žiedlapius gležnus.
Pirmą kartą savo laimės tyliai nepakėlus,
Skridau sukdamos pavasario taku:
Buvo taip džiaugsminga, lengva ir laku.
Meilė manyje, pabudinus šokėją,
Judesių žiedais švelniai pražydus, skleidės
Ir kasdien riaujais pavidalais aiškėjo
Tartum mylimas, bet neįspėtas veidas.
Vien tik tu ne mano meilės, – Dievo ir Nirvanos
Troškai vienumoj ties žodžio ir minties šaltiniais, –
Bet nuo meilės neišbėgsi, mylimasis mano!
Štai, aš pagavau tave, nors priešinais ir gyneis.
Šarnelė, 1944.III.2
41
4
Tu pro tamsias blakstienas į mane pažvelki,
Kaip žvelgia žemėn spindulys iš debesų,
Ir pamatysi, kaip esi manęs išalkęs
Ir kaip tavęs aš pasiilgusi esu.
Norėjai tu pažint pasaulyje, kas meilės verta
Pirmiau, negu mylėt… Bet ar tu žinai,
Kad žvilgsniui mylinčiam atsiskleidžia iš karto
Plataus gyvenimo gilieji slėpiniai?
Prie mano smilkinio pridėki savo ranką
Ir pasakyk švelniai, nerūpestingai: Tu…
Tą mažą mažą žodį iš didžios širdies,
Ir tu suprasi: meilei jos pačios užtenka;
Ji pažinimas ir gyvenimas kartu;
Ji Gėris, Dievas, nušviestas savęs paties.
Šarnelė, 1944.V.3
42
5
Moteris gyvenimą ir džiaugsmą lemia,
Vyrą meilės potvynyje paskandinus.
Moterį todėl turi mylėt kaip žemę –
Žemėje gyvent ir žvelgti į žvaigždynus;
Nes dėl žvilgsnio, besiskverbiančio į tolį,
Dėl žvaigždžių, kurių kelius jisai ištyrė,
Dėl sapnų, kurie nuo jos dienų nutolę,
Moteris didžiuojasi ir myli vyrą.
Jos gyvenimas yra sunkus ir kietas,
Bet jinai išmoko jį lengvai panešti.
Vien tik vyras nesuranda žemėj vietos:
Ir, pagrimzdamas į nerimą bekraštį,
Neretai praeina saulę ir žvaigždes,
Tuštumon įsmeigdamas akis liūdnas.
Šarnelė, 1944.V.13
43
Asketas
Šokėja mano, tu esi
Svajojančių dievų šypsnys;
Šokąs, auksinis spindulys
Baltųjų skraisčių debesy.
Trapi, nežemiška tokia,
Esi tu ilgesys patsai,
Plevenantis lengvai lengvai
Vualių melsvame rūke.
Tu artiniesi į mane
Lyg vėjo sūkuriu grakščiu
Atplaukianti žiedų pusnis,
Ir mano veide niūriame,
Ir sieloj, dvelkiančioj šalčiu,
Išsiskleidžia dievų šypsnys.
Šarnelė, 1944.VI.5