Žiemos ir ledo kraštas

Žiemos ir ledo kraštas
Kazys Jakubėnas

Eilėraštis iš rinkinio „Mieganti žemė“ (1929 m.).

     Toli dar žydinčiosios žemės krantas
     ir vasaros žiedai.
     Žiemos daina pusnynuos skrenda,
     širdy – pageltę lapai ir ledai.

     Apyliūdniai. Visai kaip pasakoj,
     kurioj belaimis laimės ieško.
     Tamsiam danguj nežvilga žvaigždės,
     melsvoj drobėj neieškok mėnesio.

     Brolau! Dalis liūdnoji teko.
     Kitiems gėlių žiedai – mums nieko.
     Tik retkarčiais melsva svajonė atlekia,
     širdy ramiau palieka.

     Tik retkarčiais pro kalvės suodžius,
     pro žaizdro dulkių giesmę
     tyliai ataskrenda svajojimai
     ir kviečia tiltą laimėn tiesti.

     Nuvyskit, ledo gėlės,
     ir tirpki, šaltas sniege!
     Rytoj pavasaris po dirvas juoksis
     ir atsigaus gamta paliegus.

     Atlėkite iš krašto tolimo,
     varnėnai ir lakštingalos, pašvilpot.
     Su sniegu tirpkite ir skausmo klodai,
     jei širdyje jau nebetilpot.

     Žiemos daina numirs pusnynuos
     ir naktys prablaivės sutemę,
     nes suodiniems draugams sušvis greit laimė...
     Artyn, gėlėta žemė!