Švedų galas

Švedų galas

Lietuvių liaudies padavimas

Taigi, kaip atmenu, dar pirm kokia penkiasdešimt metų švedai mūsų krašto žmonių kalbose buvo dažnai minimi. Daug pasakų ir pasakaičių apie juos buvo girdima.

Kai jie visą pasaulį buvo užėmę, užkariavę, nebeturėję nė su kuomi bekariauti, šaudę su savo armotomis į dangų. Už tai ponas Dievas ant jų supykęs ir iš dangaus perkūnais į juos ėmęs trenkti. Nuo to jiems susimaišęs protas.

Kada jau švedai grįžę namo, į savo kraštą, tai jie buvę labai sunykę, susimaišę, kaip bepročiai. Kur jie ėję, ten snaudę. Bet jie vis savo baisius darbus dirbę, o mūsų moterys juos su karštu vandeniu nuvirindavusios.

Kartą švedas kur ten įėjęs pas ūkininką į gryčią, pečiui besikūrenant. Puodas verdąs prieš pečių. Buvęs gaspadinės vaikelis lopšy. Švedas, tą mažutį paėmęs, stačiai ant galvelės – į puodą. Pats atsisėdęs ant slenksčio, kad ta žmona neišbėgtų, ir užsnūdęs.

Snaudžia. Ta žmona pagriebus tą verdantį puodą ir suvertus ant galvos. Tas ir nusigargaliavęs.