Šuo Didgalvis

Šuo Didgalvis
Kristijonas Donelaitis

Kūrinio parašymo data nežinoma. Spėjama, kad pasakėčia parašyta prieš „Metus“.

Šuo didei smarkus, vadinams Krizo Didgalvis,
Pas liūtus bylinėdams kartą avį apskundė.
Tikt baisu girdėt, koks tai neprietelius buvo.
Su visais šunimis kaimynų vaidą vis kėlė:
Dieną ir naktį jisai bėginėdavo lygiai padūkęs,
0 kad ne kitaip, tai tikt guiniodavo žvirblius.
Ypačiai iš paselų, nei uršdams neigi belodams,
Ar kaimyns, ar svetims bus, įplėšdavo žmogų.
Naktyj į žvaigždes dangaus, į mėnesį šaltą,
0 dienos viduryj į saulę lodavo šiltą.
Tas nevidons smarkus, kaip girdit, avį užpuolė,
Būk jos tėvs iš jo savo svodbai žyčijęs miežių;
0 ne mažumą ką, trijų ketvirčių norėjo.
Užrašo, kaip juk reik, neturėdams, liudyt vadino,
0 tarp liudininkų išsirinko vilką bei lapę.
Bet kad provininkai tikrai teisybę suprastų,
Dar prie tų pridėjo jis ir vanagą piktą.
Tie visi Didgalviui taip meluoti padėjo,
Kad sūdžia, girdėdams skundą, visas supyko
Ir nekaltąją avelę skaudžiai išdarkė.
"Duok, – tarė, – kekšė, duok tuojaus pažyčytą skolą,
0 jei ne, tai tuo pavelysiu visą suplėšyt."
Taip baugštus galvijėlis, skaudų sūdą girdėdams
Ir dėl liudininkų ir sūdžios žodžių pabūgęs,
Taip avelė, sakau, tokį matydama gvoltą
Ir neturėdama jau ant viso svieto pagalbos,
Iš bėdos miežius nežyčytus žada atduoti.
Bet neturėdama kaip, jau vilnas, savąjį rūbą,
Pagailėk dieve, nukirpusi pardavė šaltyj
Ir užmokėjusi neprietelių narsą nutildė.
Ak, mano miels žmogau, kentėk, kad skaudulį spaudžia
Ir nuo skrandos tau paskutini lopą nuplėšia!