Šuns ir katės nesantaika

Šuns ir katės nesantaika

Lietuvių etiologinė sakmė

Senų senovėje liūtas, žvėrių karalius, sušaukė visus žvėris ir žvėrelius į susirinkimą. Visi žvėrys ir žvėreliai atvyko, tik neatvyko vienas kupranugaris. Tuomet liūtas liepė gudriausiam gyvuliui šuniui eiti paieškoti kupranugario. Šuo kupranugario niekada nebuvo matęs. Karalius sako:

– Tu jį greit pažinsi – jis turi didelę kuprą.

Šuo išvykęs ilgai klaidžiojo šen ir ten, bet gyvulio su kupra nesutiko. Jo laimei iš kur buvus pasipainiojo katė. Pamačiusi šunį, pastatė kuprą. Šuo labai nudžiugo, kad tikrąjį kupranugarį rado.

– Sveika, kūmute, – pasveikino šuo katę. – Girių karalius tave kviečia į žvėrių susirinkimą.

– Labai malonu, – atsakė jam katė ir nusekė paskui šunį.

Šuo, grįžęs pas karalių, išdidžiai jam tarė:

– Štai, viešpatie, išpildžiau, ką sakei, ir atvedžiau kupranugarį.

Tuo tarpu visi žvėrys ėmė iš šuns juoktis, kad jis vietoj kupranugario atvedė katę. Šuo susigėdo ir prisiekė katei už tą pažeminimą niekuomet nedovanoti.