Šunadvokatis
Elzė Ožeškienė
Elzė Ožeškienė, Šunadvokatis: pagal Elizos Orzeskienēs apysaką „Niziny“, M. Jankaus sp., Bitėnai 1901.
Vertė Vincas Kalnietis, Jonas Jablonskis.


Pas urėdą

keisti

Pavasario vakaras buvo apsiaubęs laukus; ore kilo smarkus kvapas iš tik ką apartos žemės. Buvo rūkas, ūkanota ir tylu. Keliu, retai apsodintu medžiais, ėjo basa moteriškė, apsivilkusi rudine. Prieblandoje per rūką ėjo greitai ir tiesiai, neaplenkdama valkų, nė gilių vėžių, kurios iš po jos basų kojų triško vandeniu ir skystu purvu. Basos tos kojos sunkios buvo ir stiprios, matyti labai apsipratusios su žeme, per kurią žengė. Nerūpėjo moteriškei, kas yr aplink ją, kad tiktai greičiau galą prieitų. Nesibijojo nieko: nė einančio kaskart didyn tamsumo, nė apsiaubiančio ją nakties gludumo, nė dūluojančių po lauką kriaušių ir tapalių. Ėjo ir ėjo…

Prieš ją gale kelio švystelėjo du apšviesti langai. Tai buvo dvaro trobos, aptvertos prasta statine tvora. Tarp ilgų gurbų ir daržo galima buvo pastebėti vartus, atsiveriančius tiktai vienon pusėn. Tuo laiku vartai sugirgždėjo, mažumą prasivėrė ir įsirausė purvan; verianti ranka pradėjo juos stumti. Bekratant ir bestumiant vartus, išgirdo atšiaurų vyrišką balsą:

— Kad tave velniai!

Žmogus su sunkiu maišu ant pečių stenėdamas pralindo pro angelę ir ėjo keliu priešais moteriškę. Rodės iš karto, kad juodu prasilenks nepasergėję viens antro. Žmogus vienok neatsigręždamas, truputį susikuprojęs nuo sunkios naštos, prašnekėjo:

— Ulijona?

— Aš — atsiliepė moteriškė.

— Kurie tave velniai naktimis nešioja?

— Tie pat, ką ir tave! — atšovė.

Iš balso, kuriuo prakalbėjo viens į antrą, galima buvo suprasti, jog juodu nesikentė arba nuolat barės. Vienok vyriškis stabtelėjo.

— Ko? — paklausė vėl.

— Į urėdą — atsakė moteriškė ir staptelėjo taip pat. Stovėjo šalimis kelio iš tolo viens nuo antro.

— Ardinarija? — paklausė, linkterėjus galva į maišą.

— Kaipgi, puspurę rugių už pereitą mėnesį… Su atavėtomis sumaišė… Kad ji prasmegtų.

— Kas? Višinskienė, ar tai ji išdavė?

— Ji… Ragana! Kad būtų jis išdavinėjęs, nebūtų davęs atavėtų… Bet pati su raktais atalėkė. — „Dakš, kūmai, maišą!” — Ir pripylė pusę grūdų, pusę pelų… Kad ją tiek ligų apnyktų…

Vyriškiui šnekant, Ulijona artinos prie jo. Matyti buvo, kaip atsistojusi įsmeigė draugo veidan akis.

— Ai, Joneli, Joneli! Kad ji dieną naktį piltų, ne pripiltų tau tiek pelų, kiek ašarų išbėgo dėl jos iš mano akių… Akis išraudojau dėl jos priežasties ir tariau, kad už mano vargus Ponas Dievas padarys jai galą. Nepadarė. Ponauja ir karaliauja.

Stovėjo stačia ir kratė galvą. Vyriškis vieną tiktai kartą, visą niekindamas, linkterėjo galva.

— Aa! — sumurmėjo.

Bet tuojau užklausė:

— Ko tu ten lendi? Nori dar pažiūrėti? Kai jauna buvai, išvarė, tai ko dabar belįsti jam akysna. Vely miegotum sau troboj ant krosnies.

Vis nesijudindama ir įsmeigus draugan akis, parėmus smakrą ant dešinės rankos pirštų, moteriškė vėl pradėjo kalbėti:

— Išvarė, tai išvarė… Bet kamgi jis pirma varė piršlius, kurie atvažiuodavo prie manęs? Jei nenorėjo manęs, tai kamgi piršlius varė?

Pasakė tai graudulingu balsu. Ir toliaus taip pat kalbėjo.

— Sakydavo: „Ule, palūkėk tiktai! Kai padės mane urėdu, vestuves kelsiva!”. Piršlius varė. Nė man pamergės rūtų vainiką pynė, nė apdainavo mano jaunas dieneles, ne barstė svirnelį gelsvais šiaudeliais, nė vargonai gaudė…

— Jonas pasitaisė ant pečių maišą.

— Tai, — pasakė: — atsiminė boba senas dienas ir verkia…

Bet Ulijona kalbėjo toliaus:

— Niekas man apsiruošti nepadėdavo, niekas mano sūnelių neauklėjo, niekas manęs vargšės nepasigailėjo. Pati viena gyvenau, dirbau, trusiaus. net rankos nutirpdavo, basa vaikštinėjau, sausai valgiau, vis dėl savo sūnelių.

— Gana, gana. — sumurmėjo Jonas — eiva namo. Dviese bus linksmiau eiti!

— Negaliu eiti namo, Joneli, negaliu namo! — tęsė moteriškė. — Turiu eiti į Višinskį, žemai nusilenkti prieš jį ir prašyti pagelbos mano Pranukui…

— Aa — sumurmėjo vyras, kaip ir dabar tiktai supratęs, ko Ulijona eina į urėdą.

— Išmintingesnis už mane… Gal pasigailės savo vaiko… Rasi patars ką… Rasi pagelbės…

— Aa — atkartojo vyras ir pridūrė:

— Tai eik su Ponu Dievu!

— Sudiev — pasakė, ir atsiskyrė.

Atsiskyrimas buvo staigus, atsisveikinimas trumpas. Jam sunku buvo stovėti su puspure rugių ant pečių, jai rūpėjo prašyti pagelbos Pranukui. Turėjo juodu gyventi kartu arba arti viens antro, nes vyriškis, paėjėjęs keletą žingsnių, atsigręžė ir užklausė:

— Kada pagrįši namo?

— Šiandien, tuojau! Ar tai viešėti einu? — atsakė.

Pro tą pačią pravertų vartų angelę, pro kurią pralindo su maišu Jonas, Ulijona lengvai įėjo tamsaus ir purvino dvaro kieman. Vidury kiemo matyti buvo keletas medžių. Keli platūs spinduliai iš dviejų apšviestų namelio langų geltonino jų šakas. Ulijona atsistojo po medžiais ir jų visai apsiausta, tamsumoje laukė. Netrukus išėjo iš vidaus vyras vidutinio ūgio, plačių pečių, tvirtas, vienplaukinis. Pastovėjęs nušoko nuo prieangio ir paėjėjo keletą žingsnių. Iš tamsos atsiliepė tylus šauksmas:

— Ponuli, ponuli!

Višinskis sustojo. Tuo tarpu Ulijona išėjo iš po medžių. Jos basos kojos klimpo purvan, aukštas ir laibas liemuo sulinko; galvą, raudona skara aprištą, taip palenkė, kad veidas buvo nematomas. Akis tas tuoj pažino Višinskis.

— Aa! Tai tu Ule! Suniurnėjo.

— Kam lendi švieson! — nusigandęs pradėjo šnibždėti — lįsk atgal! Stovėk tarp medžių! Na, ko gi nori, sakyk greitai: kad bobos, ne duok Dieve, pamatytų, tuoj pakiltų triukšmas. Ko nori?

Sodietė, apsivilkusi rudine, žemai nulenkusi galvą, įlindo vėl tamsumon. Iš tamsumos ji balsiai šnibždėjo:

— Ponuli! Brangiausias! Mieliausias! Susimylėk ant manęs nelaimingos našlaitės! Duok patarmę, gelbėk Pranuką.

Višinskis nuolat žiūrėjo į trobos langus. Užgirdęs Pranuko vardą, ranką su skarele nuleido žemyn, atsiduso ir prakalbėjo:

— Na! Paėmė berniuką karūmenėn! Žinau apie tai: juk prieš tris mėnesius taip pat sukai man galvą, pristodama, kad gelbėčiau jį…

— Vieną tiktai kartą, geradėjau, kaip Dievą myliu, vieną tiktai kartą prašiau…

— Paėmė, tai kas! Ne tokie, kaip jis, eina… Ponaičiai ir grafai eina karūmenėn… Neišmintinga tu esi! Ką čia aš galiu padaryti?… Et, niekų tu čia landžioji; ant manęs ir ant savęs gali nelaimę užtraukti… Gludotum vely namie. — Ką? Kaip gi tau dabar? Jonas geresnis už Motiejų? Matai, kad aš esu geras, ne gyvulys koksai. Kai patyriau, kad Motiejus niekina, tuoj pavedžiau jums Jonų trobelę. Su Jonais geriau gyventi, a? Ardinariją Antaniukas ima tokią, kaip ir Jonas, nors jaunesnis ir silpnesnis. Duonos turite sočiai, a?

Nusišluostė skarele kaktą ir laukė atsakymo. Negavo vienok jo. Jo ilgos kalbos moteriškė išklauso kantriai; bet kaip tik jis nutilo, neatsakydama į klausimus, vėl pradėjo:

— Paėmė, taigi paėmė. Aš žinau, kad ne tokie, kaip jis, kariūmenėn eina… Tam jie ir gimsta, kad eitų… Raudojau, raudojau ir raudojus nustojau. Moka rašyti, tariau sau, ir toks dailus, toks gražus… Mokės verstis, — žmonės jį mylės; Dievas suglobs jį.

— Tai ko gi dabar nori? — nekantriai užklausė Višinskis.

Tamsumoje pliaukšterėjo, tarytum rankom suplojo.

— Ponuli, brangiausias, mieliausias! Siunčia jį toli, toli svieto kraštan. Rašo man svirplelis: „Motynėle, netversiu… Kelias toks tolimas — netversiu; šalta, žmonės svetimi — netversiu. Motynėle! Kad mane čia paliktų, tai nors kai kada galėčiau savo žmones pamatyti ir tavo senas akis pabučiuoti. Bet man nelemta gyventi toliau tarp jūsų… Išeisiu ir mirsiu ant krašto svieto… Ateik tu dar pas mane, motynėle, nors kartą, nors „sudiev” pasakysiu aš Tamstai!… Išėjau tuoj Anapilin… Šviesos per ašaras nemačiau, bet ėjau… Atėjau kazarmosna. „Pranukai!” — šaukiu. Iššoko ant lipynės… Puolė man po kojų ir bučiavo mano kelius… „Motynėle, mudu jau paskutinį kartą matovos!”

— Kvailystė! — bumpterėjo Višinskis — ar tai jis vienas toliman kraštan eina… Eina kiti, ir grįžta…

— Ai varge, vargeli! — vaitojo moteriškė — Eina, eina, bet ne tokie menkučiai, kaip jis… Išblyškęs buvo ir silpnutis nuo gimimo… Paskui jį ta karštinė suėmė…

— Kad taip, tai kodėl Antaniuko neatadavei? — tas sveikas ir stiprus.

— Arba aš katrą daviau! Dievulėli mano! Pranuką pašaukė, ėjo. Vyresniamjam dvidešimt vieni metai ant Šv. Jurgio suėjo; o Antaniukas tiktai devynioliktus metus nuo rudens paėmė… Kad nors būtų sveikas… Bet toks menkas… Pradėjai Tamsta jį mokyti ir nepabaigei. Užmiršai nelaimingą našlaitį. Darbininką sugadinai, kunigu gi nepastatei.

Višinskis nebetverdamas sujudo.

— Et! Dar tu čia man išmėtinėsi! Stiprųjį vaikiną prie jos paliko, o silpnąjį paėmė. Tai ko gi be nori? Ką aš čia tau patarsiu? Eik namo ir veltui nesivalkiok, nes kai užpyksiu, tai tave su Antaniuku visiškai iš dvaro išvarysiu…

Buvo jau beinąs, bet iš tamsumos pirma išsitiesė dvi rankos, kurios dvi pagriebė jo ranką, paskui galva raudona skarele, žemai pasilenkė ir pradėjo tą ranką bučiuoti.

— Ponuli! Brangiausias! — bučiuodama kalbėjo moteriškė — susimylėk… Tu daugiau žinai už mane ir už mus visus, nelaimingus žmones… Duok patarmę! Kur reikia eiti, ką prašyti, kad jį toli nesiųstų, kad jį čia paliktų… Kad pats Tamsta nuvažiuotum miestan… Turi visokių pažįstamų… Gal ką dėl jo ir padarytum… Juk jis tavo tikras vaikas… Taigi aš per tave visą gyvenimą nelaiminga buvau… Nė man pamergės rūtų vainiką pynė, nė apdainavo mano jaunas dieneles, niekas man apsiruošti nepadėjo, niekas manęs nelaimingos nepasigailėjo.

Staiga sustojo. Pakėlė galvą. Juodos įdubusios, išraudotos akys žybterėjo ir apsistojo ant vyriškio veido.

Ponaiti! Steponėl!… Aš nieko prieš tave neturiu… Nekeikiau tavęs ir nekeiksiu. Mylėjau tave, kaip savo dūšią. Pasigailėk manęs ir mano Pranuko, padėk išgelbėti…

Višinskiui parūpo. Trepinėjo ant vietos, balsiai dūsavo ir nuolat marmėjo po nosim.

— Na, ir ko gi? Kasgi? Gana jau! Na, gana! Padėsiu, pamėginsiu… Gali būt…

Tuo tarpu sutarškėjo ratai. Višinskis visas sudrebėjo ir pašnabždom ištarė Ulijonai kelis žodžius:

— Bėk greičiau! Kad nė tavo dvasios čia nebūtų! — O pats skubotai priėjo prie išsėdančio iš ratų keleivio. Pasisveikinęs su svečiu, kartu su juo įėjo vidun.


Ponas Kuprauskis

keisti

Atvažiavęs p. Liudvikas Kuprauskis buvo jau pagyvenęs žmogus, nes galėjo turėti trisdešimt kelerius metus, bet labai dailaus stogo, drąsus, laibas, neaukštas, nuo galvos iki kojų apsivilkęs plonais ir dailiai pasiūtais gelumbiniais rūbais. Nešiojo rudus žandinius, kuriais buvo apaugęs jo išblyškęs veidas; kakta žema ir suraukta, akys akiniuotos — jos tarytum vertė perverdavo kalbantį su juo žmogų…

Atvažiavo tan kraštan pasikalbėti su šalisodžiais ūkininkais apie bylą, kurią vedė su Dzielskiu, labai turtingu bajoru, dėl trijų valakų pievos ir dviejų valakų dirbamos žemės, prieinančios prie jų rėžių. Tą bylą vedė Kuprauskis, ir atvažiavo jis labiausiai dėl to, kad norėjo gauti nuo sodiečių pinigų jos vedimui. Kada pradėjo apsakinėti Višinskiu, dėl ko jis atvažiavo, tas išskėtęs akis žiūrėjo į šnekantį.

— Bijok Dievo! — suriko — tai šunų juokai! Ta pieva ir ta žemė, aišku, kaip saulė, kad Dzielskiui priguli! Aš čia gimęs… Žinau…

Kuprauskis galvojo, rankas kešenėsna susikišęs.

— Gm! — pasakė — jeigu nelaimės… tai pralaimės…

Prasijuokė ir pasilenkęs prie Višinskio, modamas ranka, tarė:

— Jeigu, mielas Pone, tiktai tie vestų bylas, kurie gali laimėti, mums reiktų badu numirti.

Ypatingas nusišypsojimas, parodantis tarp rudų, apaugusių apie burną plaukų dalį pajuodavusių dantų, pridavė jo veidui išveizdą greit sumetančio gudrumo. Pradėjo apsakinėti apie tūlus savo draugus, kurie daug užsipelniję tuo keliu. Buvo tai visokios ir įstabios bylos. Vienas bajorėlį įtraukęs bylon su kaimynu dėl sklypelio žemės, vertos gal apie šimtą rublių, ir ištraukęs iš jo per porą metų dešimtį kartų didesnę sumą, ne tiktai bylą pralaimėjęs, bet dar paleidęs ant licitacijos bajorėlio karves ir arklius. Antras pagavęs mirus bajorui našlę ir bevesdamas per keletą metų jos bylas, pats ažu niekniekius ir taip gudriai nupirkęs jos dvarą, kad boba nė nepamačius kaip paliko be pastogės su ketvertu vaikų… Ir daug dar panašių bylų apipasakojo. Paskui pradėjo girtis, kur buvęs, ką matęs, ką skaitęs ir padaręs.

Taip bešnekant praėjo vakaras, ir nakty urėdo troboje tapo tylu. Tiktai Višinskis nemiegojo ir apie savo gyvenimą manė. Buvo bajoras. Pas tėvą ant penkiolikos margių žemės užaugo Višinskių brolių net keturi. Du vyresnieji vedė ir paliko ant vietos, du jaunesnieji išėjo svietan. Steponas nenuėjo toli. Gražus, vikrus, mokąs nusižeminti, greit gavo vietą urėdo Krasnovolskių dvare. Tame dvare tarnavo tuomet aukšta, daili, juodakė mergaitė Ulijona. Višinskis pamylėjo ją taip, kad užmiršo, juog ji sodietė. Iš stogo panaši buvo į jauną liepą, akys pilnos kibirkščių, iš ažu lūpelių, raudonų, kaip koreliai, rodo juokdamos baltus, kaip sniegą, dantelius; o kad paleisdavo plaukus, pasislėpdavo lig juostos juodų plaukų miške. Darbininkė buvo, nes tarp svetimų žmonių savo darbu reikdavo pelnyti sau kąsnelį duonos, nedrąsi ir paklusni, nes su našlaite ir neturinčia prieglaudos viską galėjo padaryti. Jis tada buvo vikrus ir drąsus vaikinas: kaktą turėjo baltą prie apdegusios saule burnos, juosvus ūselius, akyse ugnį. Pamylėjo viens — antrą, ir rodės, kad tai meilei ir galo nebus. Višinskis du ar tris kartus su dideliu pykčiu ir triukšmu išvarė iš darbininkų trobos sodiečius — piršlius, kurie buvo atvažiavę pirštų tėvainiams gražios, meilios ir darbščios mergaitės. Taip traukėsi kelerius metas. Vieną kartą reikėjo jam išvažiuoti su reikalu kelioms savaitėms kitan kraštas. Ten jis pažino jauną, turtingą mergaitę iš bajorų. Iš karto, dar mylėdamas Ulijoną, nė nemanė apie mergaitę. Bet pamažu pasidavė įkalboms. Draugai išpiršo, nuvežė pas mergaitę, sužadėjo ir suvesdino. Kada jaunieji pagrįžo namo, aukšta ir juodakė mergaitė, dar jauna, bet pasenusi nuo gailesčio, su vienu mažu vaiku, kurį vedė už rankos, kitu gi ant rankų išėjo iš urėdo namo. Ilgai dar Višinskiui, primenant ją, kas žin kas negerai pasidarydavo ant širdies, jog veidą skarele šluostė, spjaudės ir ko greičiausiai ėjo laukan nors darbu nusiramintų. Bet ilgainiui, kai gimė dukters, kai pradėjo rinktis pinigėliai, jau kada ne kada atsimimindavo apie senąją mylimąją. Toks tai laikas užėjo dabar.

— Kuo aš jai galiu padėti? — manė — ar aš galiu Pranuką išgelbėti? Ima kariūmenėn — ima, siunčia kareivius toli — siunčia. Ar ne pasikalbėti su Kuprauskiu. Labai suktas bestija… Ir pažinčių turi… Eisiu, pasiklausiu, ar neduotų kokios patarmės. Galėčiau prašymą paduoti nuo močios vardo, kad vaikiną dėlei ligos paliktų. Bet vėl, jeigu Kuprauskis, Dieve myli, išsitartų prie pačios, būtų blogai… Geriau jau nieko jam nesakyti. Et, ar tai jai pirmajai Taip atsitinka? Nieko blogo jam nepasidarys. Žmonių pamatys ir pats žmogum liks. Boba — vis boba. Sūnų mylėjo ir myli, tai ir prasimano kas žin kokius nebūtus daiktus. Pasakyčiau Kupriauskiui, bet bijau, kad neišsitartų prie pačios. Geriau jau nieko nesakysiu… Nieko!… Paraudos boba, ir tiek: Pranukas per keletą metų pagrįš…

Pamojo ranka, atsigulė ir užmigo.


Privedėjas

keisti

Iš dvaro Ulijona vėl tamsoje brido per purvyną, bet daug pamažiau, negu pirma. Tai ko gi dabar ir skabėsi.

— Toks mano likimas, kaip ta tamsi naktis! — pusbalsiu ištarė. Toliau tylėjo.

Vėjas kaskart smagiau blaškė jos rudinę; skara, kuria apsirišusi buvo, taip permirko, kad vanduo varvėjo nuo jos ant ausų ir už kaklo. Nuo basų kojų tyško iš valkų skystas purvas. Praėjus tris varstus vėl prakalbėjo:

— Da nesugulę! Gal vaikas serga.

Tuos žodžius pasakė, pamačius mažą, rausvą žiburėlį, kursai spingsojo tarp visiškai juodų Skrebiškio trobų. Išsuko iš kelio, valandėlę ėjo per arimą gurbų ar daržinės pasieniu; paskui perlipo žemą tvorą ir, taip sutrumpinus sau kelią, priėjo prie trobos durų, pro kurios mažą langelį spingsojo anasai žiburėlis. Toji troba buvo pavesta keturioms šeimynoms bernų, kurių kiekviena turėjo gauti trobą ir kamarėlę su atskiru įėjimu. Bet išdirbimui žemės Skrebiškiai privalė aštuonių bernų; kumetbutis tebuvo vienas. Kamisorius buvo šykštus žmogus ir nenorėjo statyti kito kumetbučio… Jau seniai klausė Višinskio:

— Ką daryti? Ar statyti Skrebišky kitą kumetbutį, ar nestatyti?

— Nereikia, Jūsų Mylista. Kam gi statyti? — atsakė Višinskis, norėdamas įtikti kamisoriui.

— Tai kaipgi bus?

— Kiekvienoje pirkčioje sutilps dvi šeimynos.

— Iš tikro? Galės sutilpti?

— Ai, ai! Ims ir nesutilps! Bene jiems reikia kokių laisvių.

Ir iš tikro sutilpo, ką padarys? Bernas vis bernas, nes turi juo būti, ar čia, ar kitur, bet turi. Skrebišky nebuvo blogiau, kaip kitur, ir trobą ne visur duodavo geresnę. Jonas tarnavo čia jau seniai ir gyveno draug tai su vienu, tai su kitu bernu. Jau metai, kaip jam pridavė bendrai gyventi jauną berną Antaną su motina Ulijona, kuriuodu perkėlė pas jį nuo kito berno, Motiejaus, dėl tos priežasties, kad Motiejus pravardžiavo Antaną mergos vaiku, Motiejienė porą kartų tąsė Ulijoną už plaukų po aslą, primindama jai, kokia ji buvo ir iš kur du sūnus gavo. Jonai buvo lėti žmonės, ir mokėjo gyventi santaikoje. Su Ulijona ir jos sūnumis dargi susibičiuliavo, gali būti dėl to, kad jauno berno motina, ne tiktai nepradėdavo barnių, bet užkalbinta tylėdavo; Jonų vaikus labai pamylėjo ir padėdavo juos apžiūrėti, lig jai buvo ne svetimi. Dabar įeidama pro duris pasakė pagarbintą:

— Tegul bus pagarbintas…

— Ant amžių amžinųjų — atsiliepė trys vyriški balsai ir vienas moteriškas.

Pirkčia buvo didelė, bet labai žema, aprūkusioms nuo dūmų sienoms ir luboms, asla, suplukta iš molio, ir viena mažu langeliu, pro kurio romčius puškeno vėjelis. Pirkčia nors ir labai buvo didelė, bet išrodė ankšta, viena dėl to, kad buvo labai žema, antra — prigrūsta visokių padarų ir reikalingų namams daiktų: lovų, stalų, staklių, kurios dvejos stovėjo, mestuvų, ratelių, kibirų, geldų, puodų, mintuvų, šukų, krijelių, staunių su rūgintais burokais ir kopūstais, maišų su bulbomis, nesijotais rugiais, miltais ir tt. Pirkčios kertę užėmė didelė krosnis su pamina ir pakrosniu. Ant krosnies gargsojo keturios plikos kojelės, išsikišusios iš po storų marškinių, pakrosny tupėjo tris vištos su gaidžiu, ant pamyuos gulėjo moteriškė, apklota namine antklode ir kartkartėms krutino išsekusia sujuodavusia ranka supintą iš karklų lopšelį, pakabintą kanapinėmis vadelėmis ant lingės.

Lopšely miegojo kelių dienų kūdikis. Moteriškė, galinti ant paminos, buvo Jonienė, dar nesikelianti po gimdymo. Seniaus pagalės kokią dieną, ant rytojaus jau ir kelias kad ir ne prie visų darbų, tai nors bulbų skusti, virti ir prižiūrėti didesniųjų vaikų. Šiuokart ilgiau negalėjo pasikelti, išsekė ir išbalo. Šiandien nebuvo namie ir kitos šeimininkės, te dėl vakarienė labai nusivėlavo. Užkaitė Jonas ir Antanas, parėję iš lanko, kar lig sutemai arė, paliuobę ir pagirdę savo porą arklių, padėję vieton plutas ir pasibarę truputį su kitais bernais. Dabar prieš atskaitą, kartkartėms maišydamas puodą mediniu šaukštu, stovėjo vienas Antanas, jaunas, gražus bernas, geltonplaukis, mėlynakis. Jonas, tvirtas vyras, juodais ūsais ir juodomis akimis, atsisėdęs užustalėje šnekėjo su svečiu. Sėdėjo susikuprojęs, alkūnėms pasirėmęs ant stalo, iš po tamsia ančakių žiūrėjo rimtai, bet kaip ir ne išsitikėdamas, svečias, priešingai, buvo laibas, prakaulis, sėdėjo tiesiai: ant jo sunokusio, išbalusio veido, ilga nosis, augo trumpa žilva barzda. Pilkos mažutės akys nė valandėlės nerimo ant vietos, žiūrėjo tiesiai ir drąsiai; kartais galima buvo pasergėti jose gobamą. Apsivilkęs buvo gelsvais rūbais, bet ne sodietiškai pasiūtais, blizgančiomis sagomis ir su medaliu kilpoje.

Ulijonos įėjimas nesutrikdė kalbos Jono su svečiu. Atsakė jai: „Ant amžių amžinųjų”, ir daugiau nebeatsigręžė į ją. Ji linkterėjo galva sūnui, kursai atsakė tokiu pat linkterėjimu. Atsistojo prieš krosnį; pasirėmus alkūne ant vieno delno, ant kito padėjo smakrą ir žiūrėjo į ugnį. Be galo didelis nuliūdimas atsimušė ant jos veido. Geltonplaukis bernelis maišė puode parpelius su taukais ir žiūrėdamas į motiną paklausė:

— Ir ką gi, mama?

Nesikrutindama ir neatkreipdama nuo ugnies akių atsakė:

— Nieko, sūnel. Eis mūsų Pranukas ant krašto svieto, nebepamatys jo mano akys. Matyti, kad mums nelaimingiems jokios pagelbos nebeliko.

Antanas atsiduso ir galva palingavo. Lopšy pradėjo verkti kūdikis, Ulijona atsikvošėjo. Apie džiovinimą savo rūbų ir šildymą sušlapusių kojų visai neataminė. Priėjo greitai prie paminos ir pasilenkė prie ligonės. Pasišnibždėjo mažumą, ligonė dejuodama apsivertė ant kito šono priekiu į pirkčią, Ulijona išėmė kūdikį iš lopšio ir padavė jį prie krūtinės. Paskui atsisėdo ant paminos krašto ir sudėjus rankas ant kelių, tik dabar pradėjo klausyti, ką kalbėjo Jonas su svečiu. Prieš juos stovėjo butelis degtinės ir cininė taurelė. Vaišinosi labai gražiai, gerdami už viens antro sveikatą. Gėrė vienok ne daug: Jonas nebuvo girtuoklis. Svečias kas žin ką aiškino Jonui, prie kas žin ko prikalbėti norėjo. Laikydamas rankoje neišgertą taurelę, atsistojęs, įsmeigdamas savo blizgančias akis berno veidan, kalbėjo svečias: „Kaip Dievą myliu, Jonai, kad būčiau ant tavo vietos, seniai jau savo troboje sėdėčiau. Valgyčiau, gerčiau ir nieko nesibijočiau. Ar tau taip gera berno duona, kad leidi dėdę ponauti ant savo žemės”.

Bernas iš lengvo kraipė juodplaukę ir sunkią galvą. „Oi, gera! — atsakė — kad mano neprieteliams būtų taip gera! Bet ką padarysi? Žmogus dar vaikas buvai, kai pikti žmonės nuskriaudė, žinoma, našlaitį be tėvo. Kaip tiktai tėvas numirė, dėdė tuoj persirašė ant savo vardo žemę ir namus. Mane, sako, komisija šeimininku padėjo, tai ir žemė mano; o brolis, sako, buvo pas mane ažu berną, tai jo sūnui nieko ir nepriguli. Žmonės patarė nusiduoti sūdan. Jis dasamdė advokatą, tai kad pradės advokatas loti, tai visą išlojo, ko norėjo. Aš likau be nieko, ir iš tėvainio likau bernas”.

Mostelėjo ranka ir įpylęs taurelėn truputį degtinės, linkterėjo svečiui galva!

— Sveikas — tarė.

— Ką darysi — tęsė toliau — kas prapuolė, tai prapuolė. Su pačia ir vaikais bado ne stipsiu. Uošvis davė šimtą rublių dalios… Turtingas… Sodininkauja… Duotų ir daugiau. „Kai turėsi, Jonai, už ką sklypelį žemės nusipirkti, tai aš tau kitą šimtą duosiu” — pasakė. Gal visagalis Dievas ir leis nusipirkti… Pati truputį uždirbs… Ir iš algos šiek tiek liks… Kelis skatikus turiu…

— Daug? — užklausė gobus svečias.

Sodietis šyptelėjo.

— Pats ne žinau, — juokaudamas atsakė — gal daug, gal ir nedaug, bet yr…

— Gerai, tai jau žemė, kurią atėmė nuo tavęs dėdė, taip ir prapuls?

— Ką darysi? — atsiduso Jonas. — Gal mano buvo teisybė, o gal ir jo! Tegul mudu Dievas atlygins.

— Eik tu, beproti! — sušuko svečias — tu jau manai, kad tai ir pasibaigė, prapuolė. Tyli ir kenti. Ar tai negalima dabar ir tau pasisamdyti advokatą ir pašaukti dėdę sūdan? Ar jis vienas galėjo turėti advokatą? Tu tai negali? A? Aš tavo padėjimą žinau, kaip savo penkis pirštus. Ką jis šneka, tai tas niekai, ir laikas dar neperėjo. Kamgi būtų apeliacija? A?

Vieną pirštą pakėlė aukštyn ir pradėjo juo sukti.

— Ei, ei! — toliau kalbėjo — tu sūdo nematei. Aš mačiau. Didelė tokia seklyčia, kaip bažnyčia, ir joje pastatytas stalas, apdengtas raudona gelumbe; ažu stalo sėdi ponai munduruose, išsiūtuose auksu, ir sprendžia…

— Išsiūtuose auksu… — atkartojo Jonas, kuris su tokia atida klausė svečio kalbos, kad net truputį prasižiojo.

— Kaip gi tu manei? Kad tokiose rudinėse, kaip tu? Kuo aukso net akys raibsta… Prieš raudonai dengtą stalą, prieš ponus, blizgančius auksu, stojas atvokatai ir kalba… Taip ir taip, Jūsų Mylistos, ponai sūdžios… Taip ir taip, sako… Sūdžios gi tyli ir klauso, paskui atsistoja ir išeina.

— Išeina! — atkartojo Jonas, kaip ir gailėdamas, kad jau baigiasi graži pasaka.

— A taip, išeina. Eina sau kiton seklyčion, pasikalbėti apie tai, ką šnekėjo advokatai. Paskui grįžta… Visi atsistoja. Vyresnysis sūdžia iš popieriaus balsiai skaito: „Skundą Jono Gaigalo teisingu pripažinti, nuo jo dėdės Povilo žemę ir namus atimti ir Jonui atiduoti”.

Pasibaigus taip netikėtai, Jonas pakėlė galvą, jo akys žybtelėjo.

— Aa! — riktelėjo: — kad taip būtų…

— Kodėl negalėtų būti? — ramiai atsakė Mikalojus, taip vadinos svečias, kad tu tiktai norėtum, tai ir būtų… Aš nuvesčiau tave pas tokį advokatą, kuris taip rašo, kad pats ministeris stebisi; o kaip ims kalbėti, sūdžios net išsižioję klauso…

— Jonas subruzdėjo.

— Ar tai tas, kur veda Meliuniečių bylą su Dzielskiu, — užklausė.

— Tas pats; tu jį matei?

— Mačiau iš tolo… Važiavau su šienu per Meliūnus ir mačiau, kaip šnekėjos su Meliūniečiais prieš karčemą. Turbūt labai išmintingas?

— Oo! — pritarė svečias: — aš sakau, kad kai jis parašo, tai pats ministeris stebisi.

— Ir turtingas turbūt? Tokį aukso lenciūgą nešioja ant pilvo…

— Oo! Kaipgi ne bus turtingas! Žmonės prie jo, kaip bažnyčion, plaukte plaukia… O kieno bylą paima, ta visados laimi, visados!

— Visados! — nusistebėjo Jonas.

— Visados, — patvirtino svečias: — tokia jau išmintis; keliems žmonėms jis padėjo, kiekvienam padeda. Kad ir kasžin kokią nelaimę kas turėtų, jeigu jis paims savo rankosna, ją laime paverčia…

Bernas pradėjo galvoti ir tiktai po ilgos valandos pakėlė galvą.

— Klausyk, Mikalojau, — rečiau, kaip pirma, pradėjo kalbėti — ar labai brangus tas jūsų advokatas?

Mikalojus suraukė kaktą, ir užlenkdamas pirštus, pradėjo kasžin ką murmėti. Skaitė.

— Tai ne labai, — ištarė balsiai — penkis procentus ima… Niekados daugiau, saugok Dieve, niekados daugiau kaip penkis procentus.

— Kas tai per procentai?

— Tai tokie mokesčiai — aiškino Mikalojus — tiek tai jau reikia duoti… Be to tai jau nuo nepradėk… Kad jis pasakys tau: „Jonai, duok man už tą bylą šimtą rublių”, tai reiškia: duok jam šimtą rublių… Kada gi jis pasakys tau: „Jonai, duok pinigus iš kalno!” tai reiškia duoti iš kalno, nes jeigu neduosi, tai ant tavęs nė pažiūrėti nenorės… Kas gi tu jam? Ar tai jis tokių, kaip tu, bylas veda? Brangiau iš tavęs jis nepaims, penkis procentus, daugiau nepaims… Bet tiek jau reikia… Be to negalima… Ar tu jam brolis, ar giminė, kad jis tau dykai dirbtų?

— Matyt buvo, kad Mikalojaus kalbos Jonas klauso, kaip pamokslo.

— Tai yra — pasakė — jeigu nueičiau pas jį prašyti apie tą žemę, kurią atėmė dėdė, iš karto reikia duoti truputį pinigų…

— Labai aš žinau? Penki procentai nuo tos žemės, tai gal dvidešimt rublių išpuls, gal trisdešimt…

— Tegul bus dešimt! — Pradėjo jau derėtis bernas.

— Ar eisi rytoj prie jo? — pašokęs klausė svečias — jis rytoj apiaušry išvažiuos iš Pagirio ir užvažiuos Meliūnų karčemon pasikalbėti su meliūniečiais… Kad tu, Jonai, ateitum ten, tai aš tave privesčiau… Tu man ne svetimas, pažinau tave mažą… Aš iš Meliūnų ir tu iš Meliūnų… Kai aš ėjau kariūmenėn, tu buvai toks mažas…

Bernas mąstė. Vieną ranką panėrė tankiuose juoduose plaukuose, kitą laikė pasidėjęs ant stalo. Žiūrėjo stalan. Abejojo ir manė.

Tą pačią valandėlę ant stalo atsirado kepalas rupios duonos, ir bliūdas karštų parpelių su taukais. Duoną ir didelį su medinėmis griaunomis peilį atanešė Antanas iš kamaros, parpelių — Ulijona ką tiktai pripylė bliūdą ir padėjo ant stalo. Šalia bliūdo padėjo keturis medinius šaukštus ir, sunėrus rankas ant krūtinės, nepasijudindama žiūrėjo Mikalojaus akysna. Jonas raikė duoną, Antanas nerimo, laukdamas su šaukštu, lig pradės valgyti vyresnieji. Ulijona stovėjo ir žiūrėjo į Mikalojų. Mikalojus prasijuokė.

— O kas tau, Ulijona? — juokdamas paklausė — žiūri į mane, kaip ir pirmą kartą matytum.

Tada ji pradėjo iš lengvo kalbėti, užsimąsčiusi ir nenuleisdama nuo jo akių.

— Ne pirmą kartą, Mikalojau, matau Tamstą ant tos žemės… Nesvetimas esi man, kaip ir Jonui. Mudu abu iš Meliūnų, ir aš iš Meliūnų, visi mes iš Meliūnų; tiktai aš buvau vargdienė-našlaitė, ant kurios niekas nesusimylojo. Nors tu, Mikalojau, pasigailėk dabar manęs… Pagelbėk. Klausiau, klausiau, ką Tamsta Jonui kalbėjai… Jeigu tas didysis advokatas gali padėti Jonui, tai galės ir man padėti, kad visiems pagelbti, išgelbės ir mano Pranuką…

Nutilo, tiktai akimis melste meldė. Vyrai jau valgė parpelius. Mikalojus, truputį pasiderėjęs su Jonu, irgi pradėjo valgyti. Bet vis žiūrėjo į Ulijoną ir gailestingai krutino galvą.

— Oi, kad bėda bus tavo Pranukui, tai bėda! — kalbėjo. — Ne lengvas jau ir taip jauno kareivio gyvenimas, kurį paima nuo motinos ir pastato eilion. „Ginklą ant rankos! Ginklą prie kojos! Dešinėn! Kairėn! Marš!” Dieve mylėk, ne taip, kaip priguli, koją pastatyti, feldfebelis prišoka ir kumsčia pasmakrėn.

Mikalojus rėkavo drūtu balsu, baisiai suraukdamas kaktą. Kiekvieną kartą, kaip jis surikdavo ir susiraukdavo. Ulijona pradėdavo mirksėti ir raukšlės ant kaktos pradėdavo tirtėti; Antanas suturėdavo šaukštą prie burnos ir žiūrėdamas į svečią, sušukdavo:

— O Jėzau!

— Ir taip jau sunkus, labai sunkus kareivio gyvenimas — tęsė toliau Mikalojus, — bet ten kur išveža tavo Pranuką, bus da blogiau… Aš ten buvau, tai ir žinau… Oda nuo manęs nusilupo nuo šalčio ir viduriuose viskas sušalo. Ką tiktai būdavo nurysiu, tuoj ledu pavirsta… Paguldė mane ligonbutin… Šešis mėnesius išsirgau geltonuoju drugiu ir toks geltonas palikau, kaip sauliažolynis… O kai išėjau iš ligonbučio, tikra motina nebūtų manęs pažinusi. Bus taip ir tavo Pranukui, oi bus… Tiktai dar blogiau, nes aš buvau sveikas ir stiprus vyras, tai išturėjau, o jisai toks silpnutis, neišturės… Oi, neišturės!…

Ulijona, kuri buvo taip pat pradėjusi valgyti, laikė atkilusi dyką šaukštą; jos veidas kaip akmeninis pasidaro, kaip ir nuo išgąsčio. Staiga suriko, išmetė šaukštą ir abiem rankom susiėmė galvą. Nulenkė galvą net lyg suolui, linkučiavo į abi puses ir dejavo:

— Dievulėliau! Dievulėliau!

Antanas paliovė valgęs ir prisiartinęs prie dejuojančios motinos, pradėjo kalbėti:

— Gana, motinėle! Gana jau, gana!

Neprilietė jos visiškai ir nieko daugiau nesakė, tiktai tuos žodžius kaskart liūdniau kalbėjo.

— Tai kvailė! Kvailė boba! Ko tu čia dejuoji ir verki, ir prie Dievo be reikalo šankies? — pasako Mikalojus. — Dievas tau nusiuntė laimę. Dievas atasiuntė tau tokį žmogų, kurs išgelbės tavo Pranuką. Tiktai paprašyk, kad aš parodyčiau tau prie jo kelią; jeigu jis tiktai norės, tai tavo Pranuką arti paliks, gal ir Meliūnuosna ant žiemos atsiųs gyventi…

Ulijona, nelyginant kokia stipri ranka būtų ją pakėlusi, išsitiesė ir akies mirksny puolė prie Mikalojaus.

— Geradėjau! Padėk man, padėk!

Taip kalbėdama, bučiavo Mikalojui petį ir, rodėsi, tuoj pradės bučiuoti ir kelius.

— Na gerai! — sušuko Mikalojus — bet penki procentai reiks užmokėti… Be to nieko nebus… Penki procentai… O, jeigu turi pinigų…

— Turiu, geradėjau. Broliukai! Turiu krūvinu prakaitu uždirbtų, ką aš per dvidešimt metų sūnums ir savo palaidavimui sudėjau… Antaniuko dalį paliksiu, o Pranuko atiduosiu, tegul eis ant jo pagalbos… Dirbau, pjoviau, ravėjau, ant kiekvieno darbo parsisamdydavau, rankos nusilupdavo, sausai valgydavau, basa vaikščiodavau, vis jiems rinkau…

Iškišę ant skalos šviesos savo mažas rankas, taip juodas, bemaža kaip žemė, kreivais pirštais ir pūslėtas nuo plovimo, žemės kasimo ir kitų tokių darbų per devynioliką metų be mažiausios, perstogės. Mikalojus pažiūrėjo į vargšę ir uostus susuko.

— Kad — atsiliepė pirma Jonas: — kad aš pats nežinau, kaip padaryti… Eit, ar liautis… Toje valandoje atsiliepė nuo krosnies silpnu ir švelniu balsu:

— Eik, Jonai, eik… Nestumk nuo savęs pono geradėjystės… Pamėgink… Gal ir prisūdys tau žemę, ir mūsų vargai pasibaigs… Nelaiminga esu, kad aš tokia silpna… Pati eičiau ir pulčiau po kojų to pono. Eik, Jonai, kad Dievo bijai, eik. Aš silpna, galiu greit numirti, kad nors prieš mirtį patirčiau tave nustojus valgyti berno duoną ir vaikus…

Negalėjo pabaigti. Taip silpna buvo, kad balsas jai nutruko. Sustenėjo tiktai ir pašaukė Ulijoną, kad paimtų kūdikį ir įdėtų lopšin. Jonas valandėlę žiūrėjo tamaumon, iš kurios kalbėjo jam jo sergauti pati ir kurioje tyliai verkė kūdikis.

— Na, — pasakė stodamas — gerai! Eisim! Kad ir kas žin kas būtų, eisiu! Kelis rublius paimsiu su savim. Gal Dievas susimylės ir…

Mikalojus linksmas buvo.

— Na! — sušuko — išgersiva!

— Išgersiva! — atsakė Jonas.

— Sveikas! Už Tamstos sveikatą!

— Dėkui! Dievas tau atlygins.

— Gerk Ulijona!

Paėmė iš Jono rankos taurelę, ir atsisukus ir užsidengus rankove, išgėrė lyg pusės.

— Gerk! — neatlaidė pralinksmėjęs Jonas.

— Negaliu — teisinos moteriškė — Dievas mato, kad negaliu! Negėriau degtinės niekados, nes pinigų gailėjaus ir bijojau girtuokle palikti… Kiek galėjau, tiek išgėriau už sveikatą gerų žmonių… daugiau negaliu.

Žinojo, kad iš tikrųjų niekados negerdavo daugiau kaip pusę taurelės, ir atlaidė. Bet tuoj užpuolė Antaną.

— Gerk, bernel! — šaukė Mikalojus — kareivis nebūsi — prie senos motinos tave paliko.

— Gerk! — pritarė Jonas — už tai, kad gerą pačią gautum ir laimingą likimą turėtum!

Antanas ištiesė ranką prie taurelės.

— Nė neketink! — suriko Ulijona ir atsistojo prieš sūnų, kaip ir norėdama pridengti jį nuo mirštamojo šūvio.

— Leisk, motinėle! — mėgindamas prašalinti ją, tarė bernelis.

— Nė neketink! — atkartojo motina ir taip žiūrėjo į jį, jog tas nuleido galvą ir užkaitęs atsitraukė nuo stalo.

— O ji pradėjo taip kalbėti dviem senesniem vyram:

— Pati negėriau, ir jiem neduodavau. Pati nepradėsiu gerti ir, pakol gyva būsiu, jiem neduosiu… Jie ne tokie, kaip kiti… Motinos prisakymo klauso.

Antano veidas liudijo teisingumą jos žodžių. Stovėjo akis nuleidęs, anaiptol neketindamas gerti. Ji kalbėjo toliau:

— Užauginau juos ne girtuokliais ir ne žmogžudžiais. Grėsiau nuo girtuoklystės ir nuo viso pikto, kaip nuo ugnies. Nuo mažens pratinau prie paklusnumo ir prie darbo. Matė jie, kad aš dirbu dėl jų, tai ir gailėjos manęs ir klausė. Niekas, tik vienas Dievas man padėjo.

Mikalojus atsistojo ir tarė — sudie — šeimininkui. Apsikabino ir balsiai bučiavos.

Po kelių minučių jau tylu buvo troboje ir tamsu. Užtat iš kamaros, kuri buvo grečium su troba, svieto pro durų plyšius ir buvo girdėtis tylus šnibždėjimas. Ulijona sėdėjo ant žemės prieš atvirą skrynią, ažupakaly jos stovėjo Antanas su degančia skala. Moteriškė skubotai nuvertė šonan nedaugelį rūbų, ir iš po jų nuo paties dugno išėmė kasžin kokį pailgą daiktą, panašų į ilgą maišelį. Stipriai užrištą virvele. Tai buvo standžiai prikišta stora lininė pančeka. Ulijona atknebinėjo daugumą mazgų ir pirma išėmė popierines ir trirubles, paskui sidabrines ketverges, auksinus, grivenas ir truputį varinių pinigų. Matyti, dėjo pančekon visus, kiek uždirbdavo. Už dieną ravėjimo — ketvergė, už grėbimą šieno — du auksinai, už dvi apskritas savaites rugių pjovimo — dvi trirubles, trečia — už karvių melžimą pas paktorių per tris savaites, ketvirta ir penkta — sutenkintos iš Antaniuko algos ir tt. ir tt., kiek kartų rytais buvo pas ją su sūnumis miežinė košė, bulbos, duona ir druska, tiek kartų kiek vienas skatikas buvo įdedamas pančekos gilumon. Dėjo ten per devinioliką metų. Dabar Ulijona skaitė popierinius. Būtų ilgai skaičius, kad ne sūnus. Bernelis, kurį, motynai paprašius, sodžiaus raštininkas pamokė skaityti, rašyti ir skaitliuoti, taip menkai skaitė, kad kaip ir nemokėdamas, rašyti visiškai nemokėjo, skaitliavo gi neprastai. Matyti, tas jam jau iš mažens sekės, ir motina prie jų daugiausiai varė. Abudu priskaitė šimtą rublių. Ulijona valandėlę turėjo pinigus rankoje, žiūrėdama sūnui akysna.

— Tai Pranuko pinigai — pasakė.

Bernelis galvos linkterėjimu atsakė:

— Žinau.

— Aš tavęs nenuskriausiu… Tavo neliesiu…

Antaniukas mostelėjo ranka, kas turėjo reikšti:

— Kas man darbo!

Žėrinčiomis vienok akimis žiūrėjo gilumon pančekos. Nors ir norėjo parodyti, kad jam tas vis tiek daug, vienok buvo matyt, kad jo pinigai labai jam rūpi. Ulijona vienoje rankoje turėdama poperinius pinigus, ant antros pasirėmė ir užsimąstė. Ją taipogi, kaip neseniai Joną paėmė baimė už krūvinai uždirbtus pinigus. Bet ataminė Mikalojaus žodžius: „Oda nuo šalčio nuo manęs nusilupo ir viduriuose ažušalo… Šešis mėnesius kratė mane geltonasis drugis…”

— Jėzau! — riktelėjo moteriškė ir skubinai slėpdama ažantin išimtus pinigus, pusbalsiu tarė sau:

— Gal aukščiausias Viešpats ir susimylės.

Įėjus trobon, užlipo ant krosnies ir užmigo.


Pasikalbėjimas karčemoje

keisti

Aušra melsvai nudažė stiklus. Ant kiemo giedojo gaidžiai kartu ir viens po kito. Žvirbliai čirškėjo palangėse, tarp išsiplėčiojusio gluosnio šakų. Troboje visi buvo sukilę. Už plono tarpusienio girdėti buvo rėksmas didžiausios iš visų dvaro bobų, pikčiurnos — Motiejienės. Vienas vaikas verkė, paleidęs visą gerklę, turbūt motinos mušamas. Kiti vaikų balsai, linksmi, buvo girdėti namely, paskui ant kiemo, ir savo čiulbėjimu užspengė žvirblių čirškėjimą. Pradėjo kelti bernai, baisiai žiovaudami, vilkosi kailiniais ir ėjo gurban ir daržinėn. Didelis gelsvas dvaro šuo, gauruota uodega, lakstė po kiemą, lodamas ant ko tik pakliuvo; išleistos iš pakrosnio vištos baisiai kudojo. Iš klojimo lėkė garsas balso, kurs davinėjo bernams paliepimus ir ragino greitai juos atlikti. Šia ir čia krutėjo žalsvi, gelsvi dvikojai kupečiai. Tai buvo bernai su didelėms ant pečių naštoms šieno ar šiaudų, kuriuos nešė iš daržinės gurban. Pro visus trobos langus švietė raudona šviesa nuo besikūrenančų krosnių. Iš kaminų kilo srovės dūmų, kurios traukėsi paskui gabaluosna, nuo drėgnumo leidosi žemyn ir skleidės pažeme, pripildydamos orą aitraus kvapo. Lyte ne lijo, bet ir dangus, ir žemė, ir medžiai, ir dankčiai, ir tvoros — viskas rodės tik ką ištraukta iš vandens. Buvo matyti, kad bernams nebuvo šilta, nors jie dirbo ir krutėjo. Šaltas kovo ryto rūkas drėkino jų kailinius. Moters ar nebegulėjo. Jos kureno krosnis, virė pusryčius, pietus, kitos statinaitėse ar geldose prausė kūdikius, šukavo ir vilko juos baltais marškiniais.

Jono ir Ulijonos senai jau nebebuvo namie. Abu išėjo tuojau, kaip tiktai bernai atliko užduotą darbą. Išėjo Meliūnų karčemon, už kokio varsto nuo Skrebiškio ant galo Meliūnų sodžiaus, kurs buvo ilgas ir gražiomis trobomis. Karčemoje buvo vienoj pusėj namelio didelis, apstatytas aplink stalais ir suolais kambarys, antroj ilga ir tamsi arklidė. Sienos ir lubos buvo juodos ir nutrupėjusios, asla — suplukta iš molio ir duobėta nuo daugybės kojų, kurios ją mindė. Dabar tasai kambarys buvo pilnas žmonių. Meliūniečiai susiėjo čionai pasimatyti ir pasikalbėti dar kartą su savo advokatu, kurs dveji metai kaip vedė bylą už pievas ir ariamą žemę su senuoju jų ponu Dzielskiu. Patyrę nuo Mikalojaus, jog ponas advokatas šįryt pravažiuos pro Meliūnus, važiuodamas iš Pagirio, atėjo jie keliolika vyrų, rasi išmintingesnių už kitus, rasi ir tokių, kurie nuo laimėjimo bylos tik didesnę būtų turėję naudą ir buvo pridėję patys daugiau pinigų. Reikėjo susitarti, ar duoti ar neduoti plenipotentui penkis šimtus rublių. Jeigu duos, byla būtinai netrukus būsiant laimėta, jei neduos — plenipotentas už nieką neatsako. Ne kartą jau yr su jais taip atsitikę. Išleidimai tai bylai buvo nelyginant didelė upė, prasidedanti iš mažo upelio. Iš karto buvo prižadėta išvesti už trisdešimt rublių; po ilgo manymo Meliūniečiai sudėjo po pusę rublio nuo kiekvieno ūkininko. Paskui reikėjo primokėti 20, vėliaus dar 10, po to vėl 50, toliaus iš karto 100, paskui vėl 10, 15 ir pagaliaus kartą net du šimtus. Pinigus visados, po ilgo manymo, sutardavo išmokėti ir išmokėdavo. Kas jau tiek įkišo, reikia da įkišti, idant anie ne prapultų. Dabar da reikėjo pinigų, bet tai jau ketino būti paskutinis sykis, taip, turbūt, kaip „amen” poteriuose. Vakar da abejojo, ar duoti ar neduoti taip daug pinigų, ir užtai plenipotentas išvažiavo nuo jų didžiai užsirūstinęs. Žmonės nusigando. Visa, girdi, suirs, ir pinigai prapuls. Mikalojus palinksmino juos, pranešdamas, kad jie galėsią šiandien pasitikti advokatą ant kelio.

Taigi susiėjo karčemon keliolika išrinktųjų, ir šiaip da keli atsiurino pažiopsoti, kadangi tai buvo šventės diena. Šukavo ir vilko juos baltais marškiniais. Atėjo ir Jonas su Ulijona ir atsisėdo kambary ant suolo. Kone visi ūkininkai buvo batuoti ir gerai apsivilkę. Vieni buvo visiškai naujais kailiniais, su juodo kailelio apykaklėmis. Kiti truputį ir apiplyšusiais; bet rudinėms buvo tiktai keli. Tuojau buvo matyti, kad Meliūnų buvo gera žemė ir kad meliūniečiai gerai gyvena. Vieni, atsisėdę ant suolų, užsidėjo alkūnes ant stalo; kiti, jaunesnieji, beūsiai buvo rankas pasidėję ant kelių ir pravėpę burną klausė, ką šneka senesnieji. Daugumas stumdės apie stalą, rėkaudami ginčiojosi, arba klausė, ką kalbas Mikalojus. O tasai sėdėjo prie sienos vidury suolo, išsikėtęs ir visas žvagėjo — blizgėjo nuo nušveistų apsiaustų sagų. Jau ketvirtį valandos kalbėjo jis visiems, kurie jo klausės, kad nė kam kitam, tiktai jam turi būti dėkingi meliūniečiai už įgytą protą.

— Kvaili būtumėte, — atkalbėjo — kad leistumėte Dzielskiui arti žemę ir šienauti pievas, kurių komisija neįdėjo jūsų planuosna tiktai per apsirikimą. Jūsų senelių seneliai tenai sėjo ir šienavo. Ar neteisybė?

— Kas to nežino! — atsiliepė keli balsai, kurių vienas traukė toliaus:

— Tiktai matai, Mikalojau, mūsų senelių seneliai visur arė ir pjovė, visą žemę dirbo, bet visos žemės mums neatadavė… Ka, ka, ka!…

Tuos žodžius tartum iš tikrųjų, tartum juokais pasakė Jono dėdė Povylas Gozdava, nebejaunas, pražilęs žmogus, apsitaisęs geriausiais kailiniais ir apsiavęs geriausiais batais. Matyti, kad tai buvo turtingiausias už visus Meliūnų ūkininkas ir po Mikalojaus didžiausiai buvo guoduojamas.

— Kaipgi? — pritarė jam keli balsai: — sakė visą žemę atiduosią, o dabar, žmogau, ir už savo tąsykis.

Mikalojus lingavo galvą lyg pasigailėdamas.

— Eikite neišmanėliai — pradėjo — kaipgi jūs norite, kad viskas iš karto pasidarytų. Pats Dievas per šešias dienas tvėrė pasaulę, o jūs norite, kad taip iš karto atiduotų jums visą žemę.

— Iš karto? — sumurmėjo Povilas — devyniolikti metai, kaip baudžiavą numetė, ir lyg šio laiko nieko gero nėra…

— Bus! — tvirtesniu balsu ištarė Mikalojus, pakėlė pirštą aukštyn ir atkartojo — Aš žinau, kad bus, visa bus!…

— Visa? — nusistebėjo vienas issivėpęs vaikėzas.

— Visa! — patvirtino ir davė stalan kumsčiu Mikalojus, ir pradėjo apsakinėti, ką jis girdėjęs ir matęs margoj pasaulėje. Girdėjęs, kad jei ne šiuose metuose, tai po dviejų, jeigu ne po dviejų, tai po dešimties, bet vis sykį visa žemė prigulėsianti sodiečiams, ariama žemė ir pievos, ir ganyklos, ir miškai — žodžiu sakant, visa žemė… Visokių knygų esą ant svieto, kuriose rašą, jog visą žemę reikia atiduoti sodiečiams. Jis tas knygas skaitęs. Atsiradę tokių gerų žmonių, kurie davę jas jam pasiskaityti, ir jisai jas skaitęs ir galvon dėjęsis, ir dabar jiems sakąs, kad visa būsią… Kaip Dievas danguje, visa būsią; ėsąs toks prisakymas, tiktai ministeris da jo neišleidžiąs. Kaip tiktai ministeris išleisiąs, tuoj viskas būsią…

Bekalbėdamas Mikalojus subruzdėjo. Teisybė rodės nepajudinama, ir jis pats stipriai tikėjo į tai, ką kalbėjo. Taipogi stipriai tikėjo, arba norėjo tikėti ir jo klausytojai. Savo pasakojimais Mikalojus sukėlė tose stipriose krūtinėse brangiausius svajojimus ir gobulį. Tiems žmonėms žemė buvo motina — penėtoja, jų mylimąja, ant kurios iš pat mažens padėdavo visas savo spėkas. Užtatai ir geisdavo jos taip daug ir da daugiau, ko daugiausiai, be galo daug. Ir pats Mikalojus turėjo gale sodžiaus pirkčią ir kelias dešimtines žemės, ir ne kartą tos kelios dešimtinės jo galvoje išsiplėsdavo begalėsna. Dėl to gi, kada kalbėdavo apie „visą žemę”, jo krūtinė užsidegdavo. Jisai persergėjo klausytojus, jog paliepimas apie kurį kalba ir kurį ministeris kiek vieną valandą galįs išleisti iš kanceliarijos, viską padarysiąs tiktai tiems, kurie dabar moka savo tiesų ginti ir neduoda kitiems to, kas yra jų…

— Jeigu pasigailėsite pinigų Kuprauskiui, tai bylą su Dzielskiu pralaimėste, ir ministeris, patyręs tai, išleis tokį paliepimą: „Meliūnų ūkininkams žemės daugiau nebeduoti, nes nemokėjo savosios ganyti ir atidavė ją kitam”. — O!

Ir nutilo. Sodiečiai subruzdėjo.

— Neduosime! — šaukė — su krepšiais eisime, bet neduosime! Paskutinę karvę parduosime ir dūšią žydui ažustatysime, bet neduosime! Pinigus Kuprauskiui atanešėm. Tegul ima, o kas mūsų, tegul atima. Tavo teisybė, Mikalojau. Kas kvailas, tas nieko negaus, o kas išmintingas ir savo gerą mato, tam bus gerai…

Tuo tarpu palangėje sudurdėjo ratai ir pakilo šauksmai:

— Mikalojau! Mikalojau!

Mikalojus pašoko ir greitai pribėgo prie durų, pro kurias veržės ir kiti sodiečiai. Visi kartu išsivertė pro karčemos duris, ties kuriomis ratuose, užkinkytuose pora riebių arklių, sėdėjo Kuprauskis. Jisai pradėjo kasžin apie ką kalbėti su Mikalojum, į sodiečius nė žiūrėte nežiūrėdamas. O jie meldė jo išlipti iš ratų ir įeiti karčemon.

— Jūsų Mylista! — pradėjo Povilas — prašome valandėlei tiktai įeiti… Susitaikysime…

— Valandėlei! Pritarė kiti balsai.

— Neapleiskite mūsų. Jūsų Mylista! Nepykite už mūsų kvailumą… — kalbėjo Jono dėdė, lenkdamas net lyg ratų savo žilą galvą.

— Nepykite! — meldė visi.

Pagalios Kuprauskis atsigręžė į juos.

— Mano mieli, — tarė — kad man netikite ir pasakėte vakar, jog daugiau pinigų vedimui bylos duoti nebenorite, tai dirbkite, kaip tinkami. Eikite sau pas kitą! Kitas gal jums bus pigesnis. Atsiųskite tiktai ką nors iš jūsiškių poperių atsiimti.

Kalbėjo labai rimtai, šaltai, bet pats sau manė: „Kad tiktai neitų prie kito!”.

— Atleiskite jau jiems kaltes, Jūsų Mylista, užtarė Mikalojus: jie patys nežinojo, ką darą.

— Išlipk Tamsta — kalbėjo Povilas — atanešėm pinigus, savo žemės Dzielskiui neduosime, pražūsime, bet ne duosime…

— Na — tarė Kuprauskis, keldamas iš nuo pasėdų: — negu tiktai kad Mikalojus taip užsipuola…

Tuoj sodiečiai pradėjo sodinti jį iš ratų ir vedėsi karčemon. Grebinėjo jam už alkūnių savo juodais suveltais delnais, ėjo priešais jį, paskui jį, aplink jį, žiūrėjo akysna, kalbėjo, šaukė, pasakojo visi kartu.

Įėjus karčiamon, Kuprauskiui iškarto buvo nesmagu: jis pats nežinojo ką čia daryti ir ką kalbėti. Bet čia buvo geras jo padėtojas — Mikalojus. Kad ne jisai, žmonės nebūtų nė pažinę to advokato; ką aš sakau, — nė bylos nebūtų pradėję. Mikalojus pramynė Kuprauskiui kelią.

Kuprauskiui atsisėdus, Povilas atplėšė ažantįir ištraukė gniaužtą poperinių. Kiti visi taipgi išsiėmė pinigus. Per stalą išsitiesė keliolika porų rankų: vieni drąsiai kišo pinigus, o kitų rankos drebėjo, nors buvo taip stiprios, kad didžiausią sunkenybę galėtų pakelti; rodės, kad jie kaip ir nedrįso prie tokio didelio pono. Kuprauskis mažom švelniom rankom greit ir mitriai skaitė pinigus. Sodiečiai su atida klausė jo skaitymo ir įsikneibę žiūrėjo. Atokiai stovėjo šinkorius, laibas, rudabarzdis žydas, ir su apjuoka šypsodamasis laukė pabaigos skaitlių, kad tik veikiaus imtų gerti.

— Penki šimtai — balsiai ir aiškiai ištarė Kuprauskis, atsistojo, pasirąžė ir pradėjo kalbėti. Kalbėjo greitai. Sodiečiai akis ištempę jo klausė. O Jo Mylista kalbėjo apie manifestą 19 vasario, apie komisiją, apie komitetą ūkininkų dalykams, apie palatą, senatą, senato prisakymus, apeliacijas, tiesos įstatymus. Jaunieji taip išsižiojo beklausydami, kad gerklėn būtų galėjęs žvirblis įskristi, senesnieji pradėjo saldžiai šypsotis ir, galvas kraipydami, kartkartėms žiūrėjo į kits kitą. Iš jų veidų buvo matyti, jog visiškai nusiramino, tartum sakė: „Kas do išmintis!”. Kuprauskis pagalios pabaigė savo kalbą trumpu atsisveikinimu: „Palikite sveiki, mano mieli! Ir ir pasiėmė nuo stalo kepurę. Sodiečiai pasitraukė paguoduodami. Tada Jonas su Ulijona išėjo iš kerčios, kame lyg šiolei kiūtojo. Mikalojus pagriebė Kuprauskį už alkūnės ir labai tyliai pasakė jam kelis žodžius. Advokatas susiraukė ir nekantriai sučiaupė lūpom. Jam labai rūpėjo išsikraustyti iš karčemos. Bet Mikalojus įstūmė Joną su Ulijona šinkoriaus kambaryn, kur įvedė ir Kuprauskį, o pats pasiliko karčemos pirkčioje ir uždarė paskui juos duris. Jonas ir Ulijona stovėjo prieš advokatą.

Jonas da ne labai buvo nusiminęs, nes paturėjo jį piktumas, kurį nuo vakar vakaro griežė ant dėdės. Pirm dviejų dienų da kalbėjo su juo gražumu, be maža bičiuliškai. Nežinojo mat tikrai, katro jų teisybė. „Gal mano buvo teisybė, o gal ir jo, tegul Dievas mudu teisia!” — kalbėdavo. Povilas vėlei nebuvo piktas ant jo. Šiandien viskas kitaip virto. Jonas iš savo kerčios žiūrėjo į dėdę rūsčioms ir piktoms akimis. Ulijona, atsiradus prieš tokį didelį poną, apsigando. Sunėrė ant krūtinės rankas ir, žiūrėdama ašarotoms akimis į Kuprianskį, verkšniuodama pradėjo:

— Nė man, mieliausis Pone, pamergės rūtų vainiką pynė, nė apdainavo mano jaunas dieneles…

Tada Jonas truktelėjo ją atgal ir pats išėjo priekin.

— Aš, Jūsų Mylista, ir savo, ir jos reikalus apsakysiu.

Ulijona nusigando, kad Jonas apsakinės ir kad nepasidarytų iš to Pranukui ko pikto. Dabar ji atstūmė Joną ir ėmė kalbėti:

— Devynioliką metų auklėjau savo sūnus, sausai valgiau…

Vyras ją vėl nustūmė savo plačia ranka.

— Būk Tamsta toks geras, išklausyk…

Moteriškė patraukus draugą už rankos, vėl užėjo priekin.

— Silpnutis tai buvo nuo gimimo, išbalęs ir sunykęs; paskui kaip suėmė ta karštinė, tai penkis mėnesius…

Dabar Jonas kumštelėjo ją ranka krūtinėn taip smagiai, jog ji atsišliejo žydo lovos.

— Su boba prasidėk — papų rėtį pasidėk… Išklausyk, Tamsta…

— Cit, Jonai! — prišokus vėl pradėjo moteriškė. Atsikreipus į Kuprauskį kalbėjo — kai jis užgimė, bobelės sakė, kad ilgiau por tris dienas negyvensiąs. Bet Ponas Dievas leido — išgyveno! Skaityti ir rašyti pramoko, meilutis…

Pasibaigė tuo, kad Jonas apsakinėjo, o Ulijona stovėjo už jo ir verkė, tiktai kartais kokį žodį įdėdama. Jisai apsakinėjo savo reikalą iš lėto, rimtai ir aiškiai. Ir po valandėlės iš Jono ir Ulijonos rankų perėjo Kuprauskio rankosna gniužtai krūvinai uždirbtų pinigų. Paskui Kuprauskis da pašnekėjo žydo kambaryje su Mikalojum, atidavė jam gerą dalį gautų pinigų ir išvažiavo. Mikalojus įsidėjo pinigus kišenėn ir išėjo karčemos pirkčion, kur jau smirdėjo degtinė ir buvo pakilęs triukšmas. Jonas nebebuvo pasiėmęs daugiau pinigų, kaip tik tuos, kur mokėjo advokatui, bet pasišaukė dagtinės skolon, ko lyg šiolei niekados nebuvo daręs. Ir gėrė paskui taip, kaip da nebuvo gėręs, ir tuoj pradėjo bartis su Povilu. Tasai, kasžin ką nusimanydamas, pradėjo išguldinėti savo tiesas prie mirusiojo brolio žemės, Iš čion esančiųjų vieni laikė Povilo pusę, kiti Jono, kursai, jau gerokai išgėręs, dergė dėdę ir abu jo sūnus.

Ulijona tuo tarpu nėjo, bet skrido atgalia Skrebiškių. Rodės, kad drauge su baime dėl sūnaus sunkiausius pančius numetė nuo savęs. Pajaunėjo, veidai užkaito, juodos akys žibėjo, kaip niekados per dvidešimti metų. Kada Ulijona įpuolė pirkčion, Jonienė da vis tebesėdėdama ant pamynos paklausė:

— Ką, ar Viešpats Dievas palinksmino?

Ulijona pripuolė prie jos, atsisėdo ant žemės ir linksmai pradėjo pasakoti:

— Didelis ponas… Išmintingas, didelis ir turtingas, turbūt pirmasis Anapilio advokatas… Žadėjo išgelbėti Pranuką… Esą galima. Kodėlgi negalima? „Jenerolą to pulko, kuriame tarnauja tavo Pranukas, pažįstu… Su juo pasikalbėsiu, kad taip toli nesiųstų, kad perkeltų kitan pulkan, kursai čia pasilieka. O jeigu — sako — jenerolas neperkels, tai paduosma prašymą kariūmenės ministeriui. Bet Pranuko nenusiųs ten, kur oda nuo šalčio nusilupa ir geltonasis drugys krečia”.

Tai kalbėdama linksmiai juokės, džiaugsminga, išraudonavus. Išėmus iš lopšio verkiantį kūdikį, ėmė nešioti po aslą, kėkaudama jį ant rankų ir niūniuodama. Alena paklausė apie Joną.

— Prižadėjo! — sušuko Ulijona — ir jam prižadėjo atimti žemę nuo dėdės…

— Dievui dėkui! — tyliai pasakė Jonienė.

— O kur Jonas? — paklausė.

— Su meliūniečiais karčemoje pasiliko pasilinksminti.

Tuo laiku atsidarė durys ir trobon įėjo Antanas, apsiavęs batais ilgais aulais ir apsivilkęs gražiai pasiūta rudine. Jisai grįžo iš bažnyčios. Ulijona puolė prie sųnans.

— Jau Pranuką išgelbėjau, sūneli, jau tavo mylimąjį broliuką išgelbėjau!

Bernelis labai apsidžiaugė ir tuoj paprašė valgyti. Senai jau buvo metas pietus valgyti, todėl pavalgė pietus be Jono, kuris vėliau pagrįžo namo girtas. Pati stebėjosi…

— Kas jam atsitiko? Niekados su juo taip neatsitikdavo. O pati sau tarė, kad nėr ko ir stebėtis, kad vyras kartais pasigeria, ypač tokią dieną, kuri gali būti labai svarbi jo tolimesniam gyvenime. Dėl to ir nepyko ant jo, nė nenuliūdo dėl jo tokio pasielgimo.


Kuprauskis vėl reikalauja pinigų

keisti

Daug laiko perėjo nuo apsilankymo Kuprauskio Pagiry ir Meliūnuose. Nuo sodžiaus ir nuo dvaro pakilo ore šulai dūmų. Iš visų pusių buvo iš tolo matyti einantieji pjovėjai, nes apsivilkę baltais marškiniais, ir jų dalgės blizgėjo nuo saulės, kuri jau buvo ant laidos. Pjovėjų šnekos ir juokavimai da buvo girdėti, o paskui juos keliu pro Mikalojans pirkčią ėjo grėbėjos. Buvo tai meliūnietės, kurias pasisamdydavo darbui aplinkiniuosna dvaruosna. Dabar ėję Skrebiškin šios dienos ažudarbio atsiimti. Daugumas jaunos, liemenuotos, apsivilkusios storais marškiniais ir apsisegusios naminio darbo sijonais, basos nudegusiais nuo saulės kaklais, papuoštos keliomis eiliomis stiklinių poterėlių — grėblius, kuriais per dieną grėbė nupjautą lankose šieną, nešė ant pečių; tie išrodė lyg koksai tankus eglynas. Buvo jų dvidešimt su viršum, ėjo greit ir dainavo liūdną vienodą ir griaudžią dainą ir tęsė kiek galėdamos. Praeidamos pro Mikalojaus pirkčią, liovėsi dainavusios ir kone visos kartu pasakė:

— Tegul bus pagarbintas!

Tais žodžiais pasveikino sėdintį ant namelio slenksčio Mikalojų. Užgirdęs mergų pagarbintą, Mikalojus pakėlė galvą ir atsakė: „Ant amžių amžinųjų!”, paskui apžvalgė greitai moterų būrelį ir užturėjo akis ant tos, kuri, atsiskyrus nuo draugių, ėjo viena keliolikos žingsnių atstume nuo pulko. Toji nebuvo taip statiir linksma, kaip anosios. Ji nė nedainavo.

— Ei, Ulijona! — šūkterėjo Mikalojus.

Būtų galėjęs ir nešaukti, nes ji pati pasuko į jo pirkčią. Grėbėjos dainuodamos nuėjo tolyn, ji sustojo priešais sėdintį ant slenkščio Mikalojų, o jisai, galvą pakėlęs, žiūrėjo į ją.

— Kas tau? Eini iš darbo, lig negyva — užkalbino Mikalojus. — Padainuotum kartu su kitomis, tai tuoj ir linksmiau paliktų.

Žmona palingavo galvą ir parėmė ją ant delno.

— Oi Mikalojau, Mikalojau! — ar tai man dainuoti? Gera toms dainuoti, kurios savo vyrus ir trobas turi. Aš jau dvidešimt metų kaip nedainavau, negu tiktai savo sūnums ir svetimiems vaikams, liūliuodama juos ar žadindama…

— Keista tu moteriškė! — atsiliepė Mikalojus.

Bet ji, kartą pradėjus, varė toliau:

— Nė man pamergės rūtų vainiką pynė, nė apdainavo mano jaunas dieneles, nė barstė svirną gelsvais šiaudeliais. Ne taip aš gyvenau, kaip kitos, ir dabar ne taip, kaip kitoms, reikia gyventi…

— Gana jau, gana! — sustabdė Mikalojus — štai, kad nori, tai naujieną pasakysiu. Nuo advokato šiandien raštą gavau!

Stogas ir veidas moteriškės akies mirksny persimainė. Ji ištiesė, kelis kartus iš nerimasčio stovinėjo nuo vienos kojos ant antros, akys užsidegė, grėblys ties galva pradėjo drebėti.

— Rašė! Gal apie Pranuką rašė? Jėzau! sakyk, kaip yr mano mieliausiam vaikeliui?

— Kas gi gali būti? Gerai bus. Liks Anapily ir ant žiemos pareis Meliūnuosna gyventi.

Ulijonos grėblys nulėkė žemėn. Su linksmu rėksmu puolė prie kalbančiojo, rodos, norėdama jam ranką pabučiuoti.

— Tai matai, jau boba ir palinksmėjo! — suturėdamas ją, tęsė Mikalojus — da nėra ko taip džiaugtis. Da prisakymas neišleistas.

— Neišduotas! — sušumo moteriškė ir, rankas susiėmus žiūrėjo stačiai į Mikalojų.

— Būtų gal jau visa pasibaigę… tiktai yra tenai vienas apicierius, toks priešingas, ne tinka… Ką jam padarys ir… Kaip jau jo prašė advokatas, kiek neprižygiavo, jo bemaldaudamas! „Netinku”, girdi: „tegul Pranciškas važiuoja tenai, kur paskirtas. Ar aš savo sūnų už jį siųsiu, a?”. Tai kas įrašyta advokato laiške.

— O Tamsta sakei, kad bus gerai… — stipriai grąžydama rankas prašnibždėjo moteriškė.

— Jeigu norėsi, tai ir gerai gali būti — atsakė Mikalojus. Paskui pakėlė galvą, dešinės rankos pirštais sudavė kelis kartus kairiosios delnan. Ulijona, įsižiūrėjusi į jį, suprato tą jo parodymą.

— Vėl pinigų!

— Tai kaipgi? Bene tokiame dideliame mieste tokį svarbų reikalą už kelis skatikus galima atlikti? Ką jau čia kalbėti; da advokatas ir savo penkių procentų neatsiėmė. Tai šiokie žygiai, tai tokie, tai markos, tai liudijimai nuo gydytojų, kad nesveikas, o čia reikia vienam įspausti delnan, ten vėl kitam. Ir taip ištirpo pinigai; dabar ką gi su tuom apicierium daryti? Galima padaryti, bet vėl pinigų reikia… Galima ir nepadaryti, tai kas… Važiuos Pranukas tenai, kur ir aš buvau… Oi, oi! Negerai bus. Pagulės taip, kaip ir aš ligonbuty geltonuoju drugiu, ir išbers jį tokie dideli pašai, kaip pupos, atšals abi rankos taip, juog sutįs, kaip priegalviai, arba nupus ausys nuo tų šašų ir nukris. Bene aš to nesu matęs? Didelė nelaimė! Gal ir išturės, o jei neišturės, tai numirs… ir jo kaulus toli užkas… Ir varnai tiktai su varnomis aplankys jo kapą, o tu neraudosi ant jo kapo, nes nematysi niekados. Didelė čia man nelaimė!?

Ulijona stovėjo, tarsi, žemėn įkasta. Palaukėjus tyliai, kaip ir pati sau, pradėjo kalbėti:

— Išblyškęs buvo ir toks menkas iš prigimimo, toks taikus, romus, kaip avinėlis. Antaniukas kai kada ir nepaklausydavo motinos, o jis niekados! Apkabins rankom už kaklo ir sako: „Jau aš, motute, niekados nerūstinsiu tavęs, kartus ir taip tavo gyvenimas”. Akys kokios žydros, kaip šitų linų žiedai… ir nors visados silpnas buvo, išaugo, kaip beržas… Užaugo, ir paėmė jį kariūmenėn, o kada pamatė mane, puolė prieš mane ant žemės, kaip prieš šventą aukurą ir kelius mano bučiavo. Oi, vaikeli mano mieliausias, mano krauju užaugintas, ašaromis numazgotas. Mano šviesi saulele, mano žiedeli, už ką tave neša vėjas svetimon šalelėn!

Mikalojus, lyg negirdėdamas jos žodžių, trumpai pasakė:

— Dirbk sau, kaip tinkama. Man vis tiek.

Ulijona paėmė nuo žemės grėblį ir atsisveikindama linkterėjo galva. Ant jos veido matyti buvo tvirtas nusprendimas.

— Kada atnešti pinigus? — paklausė.

— Kada sau nori — nenorom sumarmėjo Mikalojus. — Mano bernykštis, kuris tarnauja pas advokatą, rytoj važiuos miestan.

— Rytoj ir as čia ateisiu, atsakė Ulijona ir pridėjo — Sudiev, Mikalojau!

— Su ponudiev! Su ponudiev!

Palikęs vienas ant slenksčio, Mikalojus sudėjo rankas ant kelių ir užsimąstė. Kasžin ko da laukė, nes vis žiūrėjo į kelią. Ant galo sulaukė. Pasivėlinęs žmogus palengva važiavo su vežimu šieno ir, susilyginę su troba, pasakė:

— Tegul bus pagarbintas!

— Ant amžių! Jonas?

— Aš!

— Jei bus kada, ateik šiandien pasikalbėti, tiktai būtinai šiandien… ar girdi?

— Gerai! Kodėl ne? Ateisiu! — atsakė bernas ramiu, truputį sutingusiu balsu; o kad jau buvo vėlu, suragino arklius ir šiek tiek greičiau nuvažiavo dvaro link.

Mikalojus tądien dėl to taip gaudė žmones, kad Kuprauskis atasiuntė bernuką surinkti nuo žmonių pinigų, kiek bus galima.

Bernų troboje po vakarienės, užmigus Jonui su pačia, Ulijona ir Antaniukas tyloms įėjo kamaron. Kaip ir prieš tris mėnesius, moteriškė vėl atsisėdo ant žemėn ir atadarė skrynelę, o bernelis stovėjo ažupakaly, turėdamas rankoje degančią skalą. Ir kaip ir pirm trijų mėnesių iš skrynios dugnio vėl buvo ištraukta pančeka, jau tiktai lyg dviejų dalių pripildyta pinigų. Ir taip pat, kaip tada, Antanas žiūrėjo į tai; bet kada reikalinga suma jau buvo atskaityta, įsmeigė akis pančekos gilumon ir lyg abejodamas pasakė:

— Mama! Kas liko, tai jau mano!?

— Tavo, sūnel, tavo! — pasakė ir valandėlę užsimąstė ir žiūrėjo į atskaitytuosius pinigus.

— Toksai palaidojimas su kunigu ir karūnomis, toks gražus grabas! Toks kryžius ant kapo, gražus, nudažytas! Kaip šuva gyvenau, kaip šunį ir palaidos. Oi, Pranukai, Pranukai! Savo palaidojimui laikiau aš tuos pinigus, ne pavargėlės palaidojimui, krikščioniškam ir gražiam kapui, kad uždengtų mano gėdą, kurią kentėjau per visą gyvenimą… Bet… Valia Dievo! Tuos pinigus, sudėtus mano laidojimui, tavo reikalui, mano sūneli, atiduodu…

Kelios ašaros nuriedėjo iš jos akių ant varinių ir sidabrinių pinigų. Antanas klausė jos šnibždėjimo, lyg tartum suraukęs kaktą.

— Bet manųjų, mama, tai jau neimk iš čia… Kad ir kasžin kas, neimk! Gana jau davei Pranukui, tegul ir man bent kiek pasilieka… Nag ir aš Tamstos sūnus, ne kieno… Ar girdi, mama!

Motina pažiūrėjo į jį didelėmis akimis. Jo akyse degė tokia ugnis, kokios ji lygšiolei niekados da nebuvo mačiusi, ir balsas buvo įstabiai persimainęs.

— Kieno gi tu?! — atsakė — žinoma, mano vaikas, kaip ir Pranukas. Abiem judviem dirbau ir abudu saugojau kaip akis kaktoje… Tiktai jis dabar nelaimingesnis: tu čia ir, dėkui Dievui, sveikas ir stiprus, o jis silpnas, negaluoja, ir siunčia jį ten, kur geltonasis drugys ir tokie šašai nuberia, nuo kurių ausys pūsta ir nukrinta… Tai todėl, sunau, aš ir atidaviau jo dalį ir tuos, kur savo palaidojimui buvau atidėjusi.

— Bet manųjų tai jau neduok — atkartojo Antaniukas ir pridėjo — o jeigu atiduotum, tai aš to lyg mirties neužmiršiu… Kaip Dievą myliu, neužmiršiu!

— Kurgi aš duosiu, sūneli, neduosiu! Tuos tiktai nusiųsiu ir gana… Tas apicierius nebesipriešins ir duos prisakymą, kad leistų Pranuką gyventi per žiemą Meliūnuose.

— Tai gerai. Ir aš pats to labai norėčiau — pabaigė nusiraminęs jau bernelis ir pradėjo motinai užrakinti skrynią.

Ant rytojaus anksti Ulijona nunešė piningus Mikalojui. Ir Jonas pridėjo kelioliką rublių vedimui bylos su dėde. Kuprauskis tądien linksmai trynė rankas, kada Mikalojaus sūnus atnešė jam iš sodžiaus šimtą su viršum rublių.


Da pinigų

keisti

Praslinkus trims mėnesiams, Mikalojus vėl pradėjo lankytis žinomosna trobosna. Pirma nuėjo Meliūnuosna ir ilgai kalbėjosi su Jono dėde, Povilu. Paskui patiko Joną bevažiuojantį iš lauko su vežimu žirnių ir, suturėjęs jį ant kelio, pasakojo jam kasžin ką taip tyliai, kad kiti bernai, kurie važiavo drauge su vežimais žirnių, negirdėtų jo žodžių. Ant galo nuėjo pabaryn, kame moterys, tarp kurių buvo ir Ulijona, rovė grikius. Tenai užvis ilgiau užtruko ir tiktai saulei leidžiantis pagrįžo namo.

Ir vėl keliu, kreivuliuojančiu per ražienas, ėjo Ulijona dvaro lin. Per visą dieną, sulenkus pusiaują, rovė grikius; dabar gi nuo to, ką jai kalbėjo Mikalojus, jos galva degė, kaip ugny, ir šiurpuliai ėmė visą kūną. Greičiau mirties laukė, nekaip tokių naujienų. Pinigų! Da pinigų! Ir daug, kuo daugiau, kiek tik turi, arba kiek tik gali turėti! Šiaip prapuls ir Pranukas ir tie pinigai, kuriuos buvo davusi jo išgelbėjimui. Po trijų dienų bus paskutinis sprendimas apie Pranuką. Tas atkaklusis apicierius jau persimaldaudino, bet dabar atsirado naujos kliūtys. Ponas advokatas parašęs Mikalojui, kad atvažiavę kasžin kokie revizoriai, kariūmenės revizoriai, dideli jenerolai, kurie viską galį sugadinti. „Kad nebūtų jie atvažiavę — sako — viskas jau būtų buvę gerai, bet ėmė ir atvažiavo, o be jų pritarimo nieko nebus”. Ponas advokatas rašęs Mikalojui, kad jeigu boba duosiant pinigų, tai jisai apsiimsiąs ir su revizoriais pakalbėti apie jos reikalą, o jeigu neduosiant, tai jisai jau nieko nedarysiąs ir nuo viso rankas nusikratysiąs, o po trijų dienų išeisiąs paliepimas išsiųsti Pranuką tenai, kur neseniai vienas Mikalojaus pažįstamas visus plaučius išspjaudęs. „Kaip mane gyvą matai — kalbėjo Mikalojus — nuo peršalimo apsirgo džiova ir kaip pradėjo kraujais spjaudyti, spjaudė, spjaudė, ir visi plaučiai jam pro gerklę išėjo…”

— Dieve susimylėk ant manęs nelaimingos! — pradėjo šnibždėti moteriškė, eidama taku per ražienas.

Pinigų! O iš kur ji juos paims? Nebeturi jau jų nė kiek, nes tie, kurie da liko paniekoje ant skrynios dugnio, ne jai priguli. Tai Antaniuko. Gaila jai ir Antaniuko. Ažu ką jį skriaus. Nag ir jis jos vaikas, kaip ir ans. Ir jeigu ji paimtų jo pinigus dėl ano, tai pyktų labai ant jos. Taip ir pasakė! Lyg šio laiko mylėjo ją jos sūnus ir visados jos klausė; dabar ano, ar šiaip, ar taip, ilgai prie jos nebus, o kaip ir tas užpyks ir atkreips nuo jos savo širdį, kas jai beliks? Paskutine švieselė užges jai ant tos žemės. Ir taip blogai, ir taip negerai. Ką čia padarius?

— Dieve, susimylėk ant manęs vargdienės.

Kad nors būtų su kuo pasišnekėti! Jonas — geras žmogus ir taikus, bet kokią jis patarmę gali duoti?… Tokia jo išmintis, kaip ir jos. Su Antaniuku apie tą nėra ko nė kalbėti. Neduos jisai imti tų pinigų; iš akių tada pamatė, kad neduos. Daugiau jau nesumanys pas ką nueiti pasitraukti, niekaip nesumanys. Nė vieno palankaus jai žmogaus nėra šioje pasaulėje… Yra giminių Meliūnuose, bet kas tai per giminės! Tolimi ir seniai jos ir žinote ne pažįsta. Ir nieko, nieko daugiau artimesnio nėra toje pasaulėje.

— Dieve, susimylėk ant manęs našlaitės!

O kad nuėjus pas Višinskį? Bet pirma dviejų mėnesių jau klausės jo patarmės, ir jis nieko nepatarė. Vienok, kad dabar tuoj pinigus nusiųstų, tai jau Pranukas būtinai kareiviautų šiame krašte, ant žiemos ateitų su kareiviais Meliūnuosna ir nepuškintų ant krašto svieto, kur tokie šalčiai ir tokios bjaurios ligos. Ir pasirodė jai, kad jos išblyškęs berniukas, mėlynomis, kaip linų žiedas, akimis, iš tolo tiesia prie jos rankas ir šaukia: „Kad norėsi, mama, tai išgelbėsi mane, kad nenorėsi, tai neišgelbėsi. Antanas sveikas ir stiprus, pinigus savo turės, o aš dabar neturiu nė pinigų, nė sveikatos. Eisiu ant krašto svieto, prapulsiu amžinai”. Atsisėdo ant akmens, nebenusiturėdama ant kojų. Diena atėjo vakarop, ant tamsaus dangaus blizgėjo žvaigždės, ore kilo kvapas nuo žolių ir šieno. Ir rodės jai, tartum ji mato, kaip jos vaikas, jos mylimasis vaikas, pludinėja po svetimus kraštus. Tėvo nepažinojo, bet atsigrįžta į motiną ir sako: „Negelbėjai manęs, mama, oi negelbėjai manęs našlaičio, nepažįstančiojo savo tėvo!”. Štai ir varnos su varnais lakioja, kaip debesys, apie tolimą kapelį, viršum geltono kapelio, be kryžiaus ir be žolynų… Sustojo, kaip didelis debesys, varnos ir juodi varnai viršum baltojo bernelio, jauno kareivio, kapo ir kraksi, kraksi, kraksi…

Pašoko nuo akmens. Nusprendė eiti Anapilin pasimatyti su Pranuku ir pasikalbėti su advokatu.

— Pasikalbėsiu su juo pati — manė — rankas ir kelius jam pabučiuosiu, kad už tuos pinigus, kur jau daviau, padarytų, kas reikia, daugiau nebreikalautų…

Girdėjo, šiandien Jono dėdė, Povilas Gozdava, sakė kitam ūkininkui, kad apie antruosius gaidžius išeisiąs miestan pasikalbėti su advokatu. Eisiąs pėsčias, nes negalima esą imti arklio nuo arklo. Ji susitiks jį kur ant kelio ir kartu keliaus miestan ir pas advokatą.

Bet, ar imti su savim Antanuko pinigus, ar ne imti? Gal geriau neimti? O gal dėl viso ko pasiimti?

Nakty, kai visi troboje buvo sumigę ir Antaniukas kriokė prie krosnies ant šiaudinės, Ulijona nužliaušė nuo krosnies ir basa, ant pirštų pradėjo gretintis prie kamaros durų. Pasilenkus, susitraukus, kaip vagis įlindo kamaron ir pripuolė prie savo skrynios. Jos sunus šiuokart jau nebestovėjo su uždegta skala. Kaip vagis, patamsy ir tyliai atadarė ji skrynelę, apgrebinėjo ant dugno pančeką su pinigais ir neatrišdama ažuslėpė ažantin. Jos veidas degė, rankos drebėjo. Niekados savo gyvenime nebuvo vogusi. Dabar rodės, kad savo sūnų apvagia.

— Dieve, susimylėk ant manęs nusidėjėlės! — šnibždėjo.


Anapily pas advokatą

keisti

Apie vienuoliktą valandą prieš pietus Anapily Kuprauskio priemenė buvo pilna žmonių. Visi laukė, kada ponas advokatas atsikels ir kiekvieną iš eilės pašauks savo kambaryn. Kerčioje ant suolelio sėdėjo Povilas Gozdava. Tas pražilusis sodietis ilga rudine apsivilkęs, batuotas, turėjo abiem rankom avikailinę kepurę ir, nulenkęs ant krūtinės galvą, mąstė ir laukė. Manydamas snaudelėjo, o kada žydai, susispietę ties langu, kiek smagiau pradėdavo erzėti, nubusdavo, pakeldavo galvą, žiūrėjo į duris ir, matydamas, kad viskas tebėra, kaip buvę, vėl nuleisdavo galvą ant krūtinės ir užmerkdavo akis.

Tarp Povilo ir durų, atsišliejusi sienos, stovėjo Ulijona. Apsirišusi buvo raudona perkaline skarele; iš po trumpos rudinės ir kiek ilgesnio sijono, buvo matyti kojos, apautos nedailiais ir žemais burlečiais, o kuriuos vienus turėjo per penkioliką metą ir avėdavo tiktai tada, kada reikdavo nueiti bažnyčion arba miestan. Visą kelią nešdavosi burlečius rankoje ir tiktai įeidama miestan, atsisėdus ant žemės, apsiaudavo. Dabar atsišliejusi sienos, susikišus rankas rudinės rankovėsna, mąstė ir laukė. Ilgai taip jiems pralaukus, ant galo pašaukė advokato kambaryn.

Ėjo, kaip bažnyčion, iš lengvo, taikydami žingsnius, nuleidę galvas. Net Gozdava, kursai, kaipo Meliūnų sodžiaus išrinktasis, buvo čia jau kelis kartus buvęs ir buvo turtingesnis ir drąsesnis už kitus, su kepure rankoje atsistojo prie pačių durų, kaip įkastas. Užtat Ulijona šį kartą nesitikėtai buvo drąsi. Ne viena tiktai mintis apie pinigus atavedė ją čion. Jau nuo slenksčio įsmeigė akis veidan stovinčio advokato ir greitai, sunkiai, plumpsėdama burlečiais, perėjus kambarį, puolė jam po kojų ir abiem rankom apkabino jo kelius. Kupranskis truputį atsitraukė ir, atatraukdamas rankas, kurias ji buvo pagriebus ir bučiavo, nekantruodamas sumarmėjo:

— Na, na, nereikia… Nereikia… Sakyk, ko nori? Kalbėjo tai nerimdamas.

Kuprauskis neataminė, ko ta boba galėjo reikalauti. Vesdamas bylas iš pusės su Mikalojum, ne visados žinodavo, kokiu būdu tasai ištraukia nuo žmonių pinigus. „Kasžin koks sūnus silpnos sveikatos, rodos kareivis, ar kas toks?” — tarė sau… „Net gali būti, kad ne šitoji su kareiviu-sūnum, bet visai kita”. Sutraukdamas ančiakius, atkartojo:

— Ko nori? — sakyk greitai.

Išsitiesus Ulijona pradėjo sakyti:

— Aš, Jūsų Mylista, dėlei mano Pranuko… Prieš švintant atėjau šiandien miestan ir pirma tuojau norėjau pasimatyti su sųnum… Bet paskui nusigandau, kad galiu nepamatyti Jūsų Mylistos ir atėjau čia ir laukiau…

— Na, tai ir gerai; bet ko gi nuo manęs nori?

— Dėlei mano sunaus Pranuko…

Kupranskis galvojo.

— Kurgi tas tavo sūnus? — atklausė.

Ji giliai atsiduso.

— Kurgi jis bus, Jūsų Mylista! Kai paskutinį kartą matė jį mano akys, buvo kazarmose. Ankštas, kaipo beržas. Baltas… Su palitonu… Iššoko ant priangio, puolė man po kojų, šaukdamas: „Motinėle, gelbėk, daryk kad mane čia paliktų”…

Dabar Kupranskis jau atsiminė, kas per reikalas. Ulijona kalbėjo toliau.

— Nė man pamergiai rūtų vainiką pynė, nė apdainavo jaunas dieneles; niekados aš neturėjau savo pirkčios nė žmonių guodo nemačiau. Dirbau, rankas dildžiau ir savo sūnus, dvi mano sauleles, auginau… Oi, mylėjau juodu ir auginau gražiai. Nė juodu žmogžudžiai, nė girtuokliai, žmonėms geri ir motinai paklusnūs. Greičiau juodu nusikirstų ranką, nė kaip motiną nuskriaustų… Tai kaip juos užauklėjau. Pati. Niekas nepadėjo.

Kuprauskis mąstė.

Ji nuliūdusiu balsu traukė toliau.

— Prie Jūsų Mylistos, kaip prie pono Dievo… Pasakė Mikalojus: „Nunešk ponui pinigus — jis išgelbės Pranuką”… Nunešiau pirma tuos, kuriuos Pranukui buvau atidėjusi… Pasakė paskui, kad apicierius nenori sutikti… Aš ir tuos pinigus, kuriuos savo palaidotuvėms buvau atidėjusi, jam atadaviau, kad jis nusiųstų Jūsų Mylistai dėl to apicieriaus. Ir širdis jau linksminos, kad Pranukas išgelbėtas, kai jį ant žiemos Meliūnuosna atsiųs.

Dabar Kuprauskis visa jau ataminė, apie tą bobą. Norėjo nustabdyti ją, kad greičiau pabaigtų su ja, bet ji dar pridėjo:

— O dabar, Jūsų Mylista, atėjau pasiteirauti apie tuos revizorius… Ką čia su jais padaryti? Jūsų Mylista, ponui, gelbėk mane nelaimingą, kad tie revizoriai nelieptų išsiųsti Pranuką.

Vėl Kuprauskis nežinojo, apie kokius ji kalba revizorius. Vis tai buvo pasaka, kurią pramanė Mikalojus moteriškei prigundinti ir pinigus išvilioti.

— Kas gi tau sakė apie revizorius? — nerimdamas paklausė, norėdamas patirti apie tai nuo Ulijonos.

— Mikalojus! Kas gi, kad ne Mikalojus! Pasakė vakar: ponas advokatas rašė man taip ir taip… Ai maniau — maniau, maniau — maniau… Dieve mano, Dieve! Ką aš darysiu! ėmiau ir atėjau…

Kuprauskis valandėlę mąstė.

— O ar sakė tau Mikalojus, kad reikia pinigų?

Moteriškė vėl pasilenkė jam lyg kelių, o atsistojus įsmeigė nusigandusias akis jo veidan ir drebančiu balsu pradėjo kalbėti:

— Jūsų Mylista! Susimylėk ant manęs! — padaryk jau dabar be pinigų. Nag aš tiek jau daviau. Ir Pranuko pinigus atadaviau ir savo atadaviau. Padaryk dabar be užmokesnio… Iš kur aš imsiu?

Kuprauskis susiraukė ir vėl paklausė:

— Ar Mikalojus tau nesakė, kokiam veikalui, kam, kiek reikia?

— Sakė, Jūsų Mylista, viską sakė… Bet mielaširdingiausis Pone, susimylėk ant manęs ir pašnekėk su revizoriais… taip jau be nieko…

Kuprauskis išsitempė, pakėlė galvą ir patempė lūpą.

— Mano miela — tarė šaltai — pasakyk dabar man: Ar aš esu Dievas?

— Ne.

— Taigi! Jeigu nesu Dievas, tai kaip gi nori, kad ką norint padaryčiau be pinigų. Pinigai mano miela, tai visa. Be pinigų žmogus pats niekam netinka ir jo byla niekam netikusi.

Jam taip kalbant, Gozdava, apsivilkęs gražia sermėga ir drąsiai žiūrėdamas į Kuprauskį, klausė jo kalbos su tokia atida ir taip ištempęs kaklą, rodos, kaip ir gobiai rydamas kiekvieną jo žodį. Be to kartkartėmis pritardamas linksėjo galva ir šypsojos, ir jo akys žibėjo. Ulijona nė karto nepakėlė akių, nepalaidė sunertų ant krūtinės rankų. Kada Kuprauskis nutilo, ji pakėlė palengva blakstienas ir dar kartą pradėjo savąją kalbą kalbėti:

— Jūsų Mylista! Susimylėk ant manęs, padaryk dabar jau taip… be nieko…

Kuprauskis apmaudaudams sukruto.

— Jeigu neturi pinigų, tai nereikėjo čia nė lįsti — tiktai laiką man gaišini. Eik sau! Keliank su Ponu Dievu!

Ulijona ažušalo iš baimės. Galima buvo matyti, kad advokato pyktis pavertė ją negyvu ir bežadžio šulu. Persigando be galo. Varo ją. Jei išvarys, tai nieko nepadarys, o jeigu nieko nepadarys, tai kas bus su Pranuku ir su tais pinigais, kur jau išdavė ant jo? Pakėlė ranką prie krūtinės, pirštus ažukišo ažu rudinės, kaip ir norėdama ką išimti iš ažančio. Atėjo jai galvon Antaniukas. Dieve mano, Dieve! Nag čia jo pinigai, ir jis jos sūnus, kaip ir anas! Ataminė šiurkštų jo balsą ir kaip jis piktai pažiūrėjo, sakydamas jai anuomet, kad neduotų pinigų, niekaip neduotų, nes lyg mirčiai to jai nedovanosiąs. O kai nedovanos ir nusikreips nuo jos? Bet anasai?

Apsižiūrėjo ir užmetė be mažo nejaučiančias akis ant Gozdavos. Tuo pažiūrėjimu, rodos, klausė: „Tu vyras, išmintingesnis už mane, paiką bobą! Jei į Dievą tiki, gelbėk! Duok patarmę!

Gozdava jau ir pats skubinos su patarme; prisiartino prie Ulijonos ir pradėjo šnibždėti pačion ausin. Meliūnų ūkininkai ne tiek, kiek ji davę ir da duosią, tai kas gi! Kas reikia, tai reikia. Ulijona klausė šnibždėjimo išmintingo ūkininko, bet da abejojo. Mintis apie Antaniuką, apie skriaudą, kurią jam galėtų padaryti, ir apie prastojimą jo meilės, dūrė jai širdin ir suturėjo ranką…

Staiga priėjo prie sienos ir nusigręžus į ją, išėmė iš ažančio storą lininę pančeką, prie galo ažurištą virvele. Ilgai ją krapštinėjo, ir vėl priėjo prie stalo. Kambary suskambėjo pabertieji ant stalo pinigai. Kupranskis žiūrėjo ir juokės.

— Taigi ir pinigai! Keturčiai, ketvergės, auksnai, grivenos, net verdingiai — viso pilna!… Ka, ka, ka! Iš kur tu, boba, galėjai tiek tokių pinigų pririnkti?

Pabertieji pinigai aiškiai, aiškiai sakė: už dieną kviečių sijojimo, už dvi dienas rugių plovimo, už karvių milžimą, pas pienių, už grikių rovimą, už bulbų kasimą… Už šieno grėbimą… Per devynioliką metų… Per devynioliką metų, per devynioliką metų! Pinigai, kuriuos Ulijona pabėrė ant stalo, rodė ir liudijo jos liūdną likimą, sunkų darbą, jos amžiną posnyką; pasakojo apie kaklą, per ištisas dienas prilenktą prie žemės, apie kaktą, apipiltą prakaitu, apie basas kojas, apie sužeistas ir pilnas patelių rankas…

— Ko gi be nori? — jau švelniu balsu paklausė Kupranskis.

— Jūsų Mylista, ar jau tie revizoriai nieko dabar nesugadins?

— Nieko, nieko pikto nepadarys; būk rami, eik namo…

— Meilingiausis Pone! — sušuko žmona — tegul tau Ponas Dievas šimteriopai atiduos… Jau aš nebetrukdysiu Tamstos, eisiu tiktai kazarmosna pasimatyti su šuneliu…

Linksmumas prašvietė jos veidą. Kupranskis staiga kasžin ko nusigando.

— No nesikėsyk, mano miela, nė nesikėsyk eiti pas sūnų; su juo pasimatyti dabar negalima.

— Šviesiausis Pone! — sušuko — leisk man pasimatyti su mielu mano vaikeliu… Leisk nors truputį pažiūrėti į jį, nors valandėlę, nors kartą žvilgterėti į jį…

Puolė jam po kojų ir netiktai apskabino, bet ir bučiavo jo kelius. Kuprauskis griežtai tarė:

— Mano miela! Pasimatyti su sūnum dabar negali. Laiko jį dabar per ligonį ir tokioje vietoje, kur nieko, nieko neleidžia… Jeigu nenori, kad visa nueitų velniop, grįžk kuo greičiausiai namo, kuo greičiausiai, tuojau ir sėdėk tyliai… Nė nesirodyk čionai… Ar girdi?

Kaip gi negirdės, kadangi klausė ausim, akim, visa dušia. Klausė ir suprato. Jeigu būtinai norės pamatyti Pranuką, visa prapuls.

Tyliai tarė:

— Dėkui Jūsų Mylistai! Aš jau nusiramdžiau ir eisiu namo. Kad tiktai tie revizoriai ko pikto nepadarytų, kad Pranukas žiemai Meliūnuosna pareitą… Dėkui Jūsų Mylistai!

Apsisuko ir išėjo iš trobos.

Prie stalo prisiartino Povilas Gozdova. Tą sodietį Kuprauskis brangino ir apie jo reikalą, su kuriuo pas jį ateidavo, gerai ataminė. Meliunų ūkininkai, kurių išrinktuoju buvo Povilas Gozdava, daugiau jam rūpėjo, nė kaip kokia boba padienė. Kuprauskis ištraukė stalčių, prašydamas Gozdavos, kad išklausytų prašymo, kurį jis parašęs paduoti sūdan. Bet Povilas nenorėjo klausyti.

— Paklausyk, Tamsta, — pasakė — prašymą paskui paskaitysma.. Dabar gi aš noriu pasikalbėti apie bylą su Jonu… Aš žinau, kad Jūsų Mylista tą bylą vedi… ir atėjau prašyti Tamstos, kad Tamsta taip vestumai, kad laimėčiau aš.

Žibančios sodiečio akys įsismeigė advokato veidan. Šypsojos ir dešinę ranką įkišė ažantin.

— Jūsų Mylista pats sakei, kad žmogus be pinigų, tai kaip nulužęs tvorojė šulelis… Kam jis remti?… Jau ar šiaip, ar taip, vis jis bus kreivas… Jonas tai taip pat, kaip tos tvoros šulelis…

Kuprauskis atsisėdo ant kėdės irjuokodamas paklausė:

— Na, o kiek pinigų atanešei? — Parodyk! Gal bus už ką tave remti, gal ir nebus! Pamatysma!..

Po valandėlės Gozdava linksmas išėjo iš Kuprauskio buto.

Ulijona jau buvo už miesto. Paėjus šimtą žingsnių nuo miesto, norint išeiti ant tikrojo kelio reikėjo pirma pereiti per gelžinkelį. Po kelių minučių turėjo bėgti vežamoji mašina, traukinys. Sargas, pamatęs moteriškę, greitai besiartinančią prie karklių, sušuko:

— Negalima!

Nepriėjus keliolikos žingsnių prie gelžinkelio karklių, sustojo, atsirišo ryšelį, kurį nešėsi rankoje, išsiėmė nemažą abišalę rūpiosios duonos, pasibarstė žiupsneliu druskos ir pradėjo valgyti. Nuo vakarykščios vakarienės da nebuvo nieko valgius. Valgė užtat ir dairės aplink. Štai, tuoj už jos kasžin koks vyriškis paklausė stovinčiojo prie karklių sargo:

— Kas tai yra? Tuo laiku mašinos niekados neidavo… Kas per traukinys dabar eis? Sargas atsakė:

— Kareiviukas. Akrutus išveža…

Ulijona stovėjo, kaip ir šulu pavirtus. Turbūt klausėsi pati savęs, ar tai tie kareiviai, su kuriais turėjo važiuoti pasaulės kraštan jos Pranukas. Staiga juodas kaminas sužviegė; tas žviegimas atsikartojo da kelius kartus, ir traukinys pradėjo artintis, kaskart vis greičiau ir greičiau slinko geležinėmis reikomis… Pusė minutės, ir ažu ažlaistų karklių viskas pralėkė… Ilga eile juodų, uždarytų vežimų, o pro langus buvo matyti daugybė galvų, trumpai nukirptų ir apstojusių kupečiais apie mažus langelius, ir buvo girdėti kareiviška daina skardi, linksma; šen ir ten vienok girdėti buvo dejavimo atgarsiai, kaip ir sopės šauksmai. Suukė, sutrenkė, sudainavo — ir pralėkė.

Ulijonos burna degė, raukšlės ant burnos drebėjo taip smagiai, kaip stygos; tartum kokios geležinės replės sumygo jai širdį, ir taip jai gailu tapo, kad būtų raudodama sugriuvus ant pageltonavusios žemės. Pasirodė jai, kaip ir kad viename iš tų juodųjų vežimų važiavo Pranukas pasaulės kraštan, kad tuose galvų kupečiuose matė jo išblyškusį, nuliūdusį, sunykusį veidą. Bet tikrai žinojo, kad jį advokatas kur ten paslėpė nuo revizorių, kad jeigu akrutai nuvažiavo, o jo tarp jų nėra, tai turbūt jisai pasiliko ir visai nevažiuos.

Taip nusiraminus, ėjo namo.


Teisybė išeina aikštėn

keisti

Saulei leidžiantis, Ulijona buvo jau Skrebišky. Davė vaikams po skatikinį riestainį, kur buvo nupirkusi pakeliui karčemoje ir tuojau pradėjo ruoštis apie vakarienę. Paėmė ją dabar didelis džiaugsmas. Viskas, dėkui Ponui Dievui, pasibaigė. Akrutai nuvažiavo, jos Pranukas pasiliko. Pinigų, teisybė, visiškai jau nebeliko; tuščia pančeka ažukišta ažu marškinių, kaitina ją truputį — jaučia, kad Antaniukas pyks ir išmetinės jai, bet užtatai ką galėdama padarė: sūnelį išgelbėjo. Jonienė tęsiamu nuo silpnumo balsu pradėjo skųstis, kad rūpįs jai vyras. Patyręs jis, kad dėdė išvažiavęs miestan advokato papirkti. Išėjęs ryto metą karčemon išsiklausinėti nuo ūkininkų ir šinkoriaus apie Povilo pinkles; pietums parėjęs truputį įgėręs ir keikęs dėdę, kaip įmanydamas. Baisu, kaip pradėjo dabar jo neapkęsti. Kad būtų žinojusi, kad taip neapkęs jis dėdės ir palinks prie degtinės, niekados nebūtų patarius pradėti tą bylą. Bet dabar jau vėlu, jau pradėta! Pinigų išleidė bylai jau daug ir, nors įbristų skolon, bet turi savotiškai padaryti ir atimti nuo Povilo žemę! Ulijona paklausė jos, kur yra dabar Jonas.

— Karčemoje! Sakėsi sėdėsiąs karčemoje, liki pasaugosęs dėdę, grįžtantį iš miesto…

— O kai pasaugos, tai kas bus?

— Oi, nelaiminga mano galva! — dejavo moteriškė — ar aš žinau, kas? Žinoma girtas ir tokia neapykanta…

Plačiai, išskėsdama mėlynas akis, tyliau sušnibždėjo:

— Žinai ką, Ulijona? Kad tiktai jis, sergėk Dieve, kokios galvažudystės nepadarytų.

Ji apsakė Ulijonai, kad ne tiktai jos dalis išėjus tai bylai su Povylo, bet da pasiskolinę kelioliką rublių nuo tėvo ir kita tiek nuo nuomininko. Rūpėjo jai labai ir išleistieji pinigai, ir kad girtas Jonas iš pykčio nepadarytų ko pikto dėdei. Ulijona ramino ją.

— Advokatas geras žmogus: nesiduos perpirkti. Kad prižadėjo, išpildys. — Jai prižadėjęs ir išpildęs. — O ką Jonas, tai ką jis pikto galįs padaryti? Povilas grįžtąs iš miesto pėsčias, bet grįžtas drauge su savo kumu, su kuriuo susitikęs mieste… Dabar da esą šviesu, ir karčema pilna esanti žmonių, nes šiandien esanti šventė.

Alena nusiramino.

— Bėgsiu karčemon, pažiūrėsiu, kas ten dedas, ir bežiūrint sugrįšiu ir apsakysiu tau… Na, nesirūpink taip ir nedejuok, da apsirgsi.

Ulijona jau buvo bebėganti pro duris, bet štai durys atsidarė ir įėjo Antanas, su puru žirnių ant pečių. Ulijona padėjo leisti maišą ant žemės, paskui apakabino jį ažu kaklo ir pabučiavo veidan. Ir jis ją bučiavo.

— Kas gi girdėtis, mama? Pranukas, ar sveikas?

— Sveikas, mano karvelėli, sveikas! — juokdamos ir rodydama baltas dantis kalbėjo moteriškė. — Akrutai jau išvažiavo, o jis nevažiavo; kur ten jį ponas advokatas, kad jam Dievas duotų sveikatą, užuslėpe nuo revizorių. Pasiliko mieste ir ant žiemos pareis Meliūnuosna.

Ta naujiena palinksmino bernelį.

— Tai ir gerai — pasakė: — o aš tariau, kad jis jau išvažiavo.

— Kodėl tau taip rodėsi? — paklausė Ulijona.

Antanas ažukišo ranką ažu rudinės.

— Nes Tamstai yra raštas… Nuo jo. Jokūbas Šilka šiąnakt, tuoj kaip Tamsta išėjai, važiavo pro mus iš miesto, pabalzgeno mūsų durysna ir padavė man raštelį. „Ulijonai — sako — nuo Pranuko… Pats man tą laiškelį padavė ir pasakė, kad labai esąs reikalingas”. Aš išėjau paskui jį pasiklaustų, kas ir kaip, bet jis įsėdo ratuosna ir nuvažiavo. Ketino prieš dieną parvažiuoti, nes arkliais reikia arti…

Ulijona stovėjo, kaip akmens iškalta, vartydama rankose paduotąjį sunaus laiškelį. Staiga pašoko iš vietos ir patraukė sūnų už rudinės. Bėgo pas Mikalojų. Mikalojus kone visiems aplinkiniams sodiečiams skaitė laiškus. Paėję kelias dešimtis žingsnių nuo dvaro trobų, motina sn sūnum skubinosi keliu, bet štai išgirdo nuo karčemos šauksmus ir rėksmus.

— Kas gi ten? — sumarmėjo Antanas.

Netrukus pamatė būrį žmonių, kurie artinos prie dvaro. Būry pažino kelis dvaro bernus, kurie tąsėsi kasžin su kokiu žmogum, varu jį vesdamiesi. Žmogus norėjo ištrukti iš jų rankų ir baisiai keikės. Tai buvo Jonas. Baisu buvo į jį pažiūrėti: girtas, be kepurės, susivėlusiais plaukais; veidas vietoms buvo mėlynas nuo smogių, rudinė keliose vietose perplėšta. Tąsės, rėkė, baisiai keikės; akyse kraujas, ant lūpų putos pasirodė. Negalėjai pažinti tylaus ir rimto berno. Panašus buvo į žvėrį, kurio pyktis perėjo į pasiutimą. Rėkė ir vedantieji bernai; einančios paskui tą būrį sodietės, moters ir vaikai, klykė, juokės ir šokinėjo. Antanas suturėjo vieną berną ir pradėjo klausinėti, kas atsitiko Jonui ir už ką jį, kaip nusidėjėlį, veda dvaran.

— Girtas užpuolė ant savo dėdės ir labai jį sumušė… nubėgo policijos pašaukti… — atsakė bernas.

Antanas stovėjo išsižiojęs.

— A! — stebėjosi — toks buvo geras žmogus ir niekados negerdavo. Taip jo užsimanyta Povilo žemės.

Įeidami Mikalojaus trobon pasilenkė ir pasakė:

— Tegul bus pagarbintas!

— Ant amžių amžinųjų! — atsakė Mikalojus.

Mikalojus, išgirdęs Ulijoną prašant perskaityti laišką, atsistojo, išsiėmė iš senos, suplyšusios ir suteptos maldaknygės didelius akinius ir užsidėjęs ant nosies, atsisėdo prie lango, iškėtojo popierių ir labai lėtai, labai sunkiai pradėjo skaityti:


„Per rankas Jokūbo Šilkos, to, kurio troba stovi grečium su Gozdavos troba, siunčiu Tamstai, motinėle, tą raštelį, ir jeigu neatvažiuosi tuojau jį perskaičius, tai jau niekados nebematysi manęs šioje pasaulėje. Vakar išėjo prisakymas nuo mūsų pulkininko, kad visi akrutai važiuotų tenai, kur yra paskirti. Jau dabar mus nė matysite, nė girdėsite. Ne visi kartu važiuosma. Prisakyta važiuoti rotomis; o toji rota, kurioje aš esu, pirma išvažiuoja. Rytoj, motinėle, rytoj važiuosiu aš pasaulės kraštan.

Troboje baisiai suriko. Antanas palengva prilietė alkūne motiną ir tyliai prašnibždėjo:

— Tylėk, motinėle, tylėk!

Mikalojus skaitė toliaus:

„Kalba man žmonės, kad per daug nenusiminčiau, nes važiuoja ir kiti pasaulio kraštan — ir grįžta. Bet su manim ne taip bus. Jaučiuosi nestiprus esąs, ir krūtinę sopa, taip sopa. Ligonbuty mėnesį išbuvau, ir buvo geriau tapę; bet dabar nuo didelio neramumo vėl blogiau. Jeigu motinėle, nori mane pamatyti paskutinį kartelį, ateik miestan, kaip tiktai perskaitysi šitą laišką. Nors kartą da pasižiūrėsiu į Tamstą. Ir atnešk iš tų pinigų, kuriuos man paskyrei, nors penketą rublių kelionei, kad turėčiau už ką nusipirkti, kada ko reikės, kad turėčiau iš ko pasistiprinti ir ant tabokos ir ažu pasiuvimą batų iš tos odos, kurią išduoda kareiviams; aš pats nemoku siūti, bet yra čia vienas, kuris siūva kareiviams batus, o jam vis reikia kiek duoti. Dėl to, motinėle, atnešk penkis rublius, o gal ir visą dešimtį iš tų, kuriuos man paskyrei. Susimylėk ir gelbėk. Ateik išleisti ir pinigus atnešk. Jau aš ryto važiuosiu, nes ta rota, kurioje ir aš esu, važiuoja pirma. O dabar sveikinu Antaną ir Joną, ir Jono pačią, ir Motiejų, ir Motiejienę, ir Mikalojų, ir Mikolojaus sūnų, Andrių, ir Mikalojienės dukterį Kastę, ir Povylą Gozdavą, ir jo pačią, ir Juozapą Šilką, ir jo brolį.”

Mikalojus nuleido ant kelių ranką su sklypeliu mėlynojo poperiaus. Persigando, troboje girdėti buvo ilgai ir baisiai raudant ir pargriūvant ant aslos. Su baisiu riksmu ir trenksmu Ulijona parkrito ant plūktinės aslos, pirštais susiėmė galvą ir jų nagai per tankius plaukus sulindo odon. Lūpos be perstogės tarė vieną, vis tą patį žodį:

— O Jėzau! Jėzau! Jėzau! Jėzau mano! Jėzau!

Tas žodis skambėjo troboje taip baisiai, kaip ir kad būtų ėjęs iš mirštančios krūtinės.

Skabindama žemę, ji vartėsi, kaip ir norėdama įsikasti žemėsna, be perstogės visokiais balsais tardama vieną, vis tą patį žodį; palaidais plaukais ir žėrinčiom akim, tą valandą panaši buvo į beprotę. Dabar viską labai gerai suprato. Suprato, kad šunadvokatis ją apgaudinėjo, kad išviliojo pinigus, kad neišgelbėjo sūnaus ir kad Pranukas jau išvažiavo tuosna tolimuosna kraštuosna, apie kuriuos tokius baisius daiktus pasakojo Mikalojus.

— Jėzau! Jėzau! Jėzau mano! Jėzau!

Tai jos sūnus išvažiavo šiandien, kada ji buvo mieste ir šunadvokatis neleido jos pas jį nueiti ir nors kartą da pasižiūrėti į jį… Išvažiavo uždarytas tuose vežimuose, kurie visiškai arti pro ją pralėkė; o ji nežinojo, kad jis ten, ir kad jo veidas šmėkštelėjo josios akyse tarp daugumo kitų veidų, ji tarė, kad jei taip tiktai pasirodė, kaip ir prisisapnavo… Bet jo ten būtą tuose juoduose vežimuose…

— Jėzau! Jėzau! Jėzau mauo! Jėzau!

Paraįė jai: „Motinėle gelbėk! Ateik pas mane atsisveikinti!” O ji nenuėjo… Kaip ir kad nemylėtų jo ir nesigailėtų; nė atsisveikinti, nė palaiminti savo motiniška ranka neatėjo… Buvo per kelis žingsnius nuo savo mylimojo vaiko ir neapsikabino jo, nepamatė jo…

— O Jėzau!

Antanas stovėjo prie išsitiesusios ant žemės motinos, išsitempęs kaip kartis, ir kalbėjo:

— Gana, motinėle, gana, gana jau, gana.

Jo akyse buvo ašaros. Matyt, ir jis gailėjosi brolio, bet da daugiau motinos ir ramino ją, kaip mokėdamas. Bet Ulijona da baisiau, nekaip pirma, baisiau, balsiau suriko:

— O Jėzau!!

Pakilo nuo žemės. Klūpodama rankas pakėlė aukštyn ir, suplojus delnais, kad net skardas nuėjo per trobą, sunėrė rankas. Atėjo galvon da vienas baisus daiktas.

— Aš jau visus, visutėlius pinigus atadaviau jiems. Ką aš jam dabar siųsiu, kad turėtų iš ko pasistiprinti, iš kur aš jam paimsiu penkis rublius… Aš jau nė skatiko neturiu… Nė vieno skatiko… jam nėra… O, Jėzau mano! Ką aš padariau! Kad pirma būtų žemė mane prarijusi, kad pirma būtų kojos mano sustingusios, liki buvau neatadavus tų pinigų… Oi, Pranukai mano, žiedeli mano, tu mano šviesi saulelė, neturiu ką jau aš tau siųsti. Dabar tiktai pradėjo raudoti. Ir Antanas suvirko. Antanas pasilenkė prie klūpančios motinos ir ėmė krūtinti ją už pečių.

— Gana, mama! — sušnibždėjo — gana! Neraudok taip! Paimk penkis rublius iš mano pinigų ir nusiųsk Pranukui! Jau aš nepasigailėsiu jam tų pinigų. Ar girdi, motinėle, ką aš sakau?

Girdėjo, ir jautė, kad pats sunkumas dabar priėjo. Pakėlė ant sūnaus pilnas ašarų akis ir, vos ištardama, prakalbėjo:

— Sūnel! Sūnel! Nepyk — aš ir tuos pinigus, kurie tavo buvo… atidaviau…

Bernelis išsitiesė, jo akys staiga nudžiūvo, veidai, kaip kraujas, paraudonavo.

— Kada?! — surėkė.

— Šįryt mieste advokatui atidaviau.

Valandą bavo neišpasakytai tylu. Bernelio veidas tapo neapsakomai rūstus, akys pradėjo žertis. Atsitraukė kelis žingsnius nuo klūpančios motinos, sugniaužė kumščius ir drūtu balsu, kokiu niekados nebuvo kalbėjęs, sušuko:

— Na, kad taip, tai tu esi kalė, ne motina!.. Aš tau niekados to nedovanosiu!

Atsisėdo ant suolo prie sienos ir pasirėmęs alkūnėm ant kelių, prilenkė veidą prie rankų ir pradėjo balsiai verkti; verkdamas kalbėjo:

— Jam viskas, o man nieko… lyg aš ne jos sūnus. Kuo jis už mane geresnis, kad jam visa, o man nieko. Ar aš tau ką pikto padariau? Taip pat paklusnus buvau ir mylėjau, kaip ir jis. Oi, kad būčiau žinojęs, kad Dievas davė man tokią motiną, nebūčiau toks buvęs, nes tu tokia, visiškai esi be proto ir tokia kalė, kuri vieną savo vaiką laižo, antrą kanda…

Atėmė rankas nuo veido ir atsigręžęs prie Mikalojaus, ėmė apsakinėti, kad vienas Meliūnų ūkininkas, turintys dukterį vienaturtę, norėjo paimti jį su šimtu rublių užkuriom… Mergelė esant vardu Marijona, tvirta, ir gera šeimininkė. Už kokių metų būtų buvusios vestuvės… Būtų vedęs, ir turėjęs savo ūkį… O dabar pliką kas imsiąs?

Puolė vėl prie motinos.

Prašiau, kad neduotum! Atidavė… Kam gi ji užkirto man kelią prie laimės! Ką aš jai pikto padariau? Kuo aš už aną blogesnis? Kiaulė ji, ne motina! Ir vėl, uždengęs veidą rankove, pradėjo raudoti. Tada moteriškė, pasilenkus prie žemės, nusižeminusi pradėjo šliukžti asla prie suolo, ant kurio sėdėjo nulindęs ir perpykęs bernelis. Viena pusė jos širdies lėkė prie ano nelaimingojo prapuolusiojo, antra traukės prie šito vargšo, kurį ji pati nuskriaudė. Prišliaužė prie jo ant kelių ir norėjo apskabinti jį rankom. Bet jis pajutęs jos lietimą staiga atsistojo nuo suolo ir kumsčia pastūmė ją krūtinėn taip smagiai, kad ji net pasverdėjo ir vėl pargriuvo ant aslos. Pakėlė ant jos ranką.

— O Jėzau! O Jėzau! Jėzau!

Pasikėlė nuo žemės ir visa pasilenkdama priekin, ištiesus rankas ėjo pas jį.

— Nepyk, sūnel, oi nepyk! Tu jau vienas man pasilikai!

Vieną paėmė ir išvarė toli… Kitas ją sumušė… Jėzau!

Tada Mikalojus atsistojo nuo suolo, pagriebė bernelį už rudinės rankovės ir nusiminusį išstūmė ažu durų.


Prapuolė Ulijonos pinigai; prapuolė ir tie, kur Meliūnų ūkininkai buvo padavę advokatui vedimui bylos su Dzielskiu, ir tie, kūriuos Jonas padavė bylai su Gozdava, ir tie, kuriais Gozdava norėjo papirkti advokatą! Sunkiai uždirbtąjį skatiką, pinigus, su krūvinu prakaitu rinktus per kelioliką metų. Visa ištraukė Kuprauskis.

Ir kad nors tuo būtų pasibaigę.

Ne tiktai pinigus prastojo žmonės. Prapuolė sodžiuje ir santaika. Ūkininkai kitas kitą kaltino, kam taip lengvai apsigaudinėjo.

Jonas nors ir išsisuko šiaip taip nuo kriminališkojo sūdo, bet jau niekados nesusitaikė su dėde; Povilas, kurs pirma padėdavo ir kokiam reikale patarmę duodavo, paliko jam svetimas, net bjauresnis už svetimą… Antanas pametė motiną ir išėjo kitan sodžiun už berną.

— Kad tu nemoki branginti savo vaiko darbo — pasakė — ne motina esi. Žinoti tavęs nenoriu.

Nelaiminga Ulijona, vaikų apleista, liko senatvėj našlaitė…

O didžiausiasis kaltininkas? Kaip jam pasibaigė? Kada sodiečiai norėjo apskųsti jį už nuskriaudą, paklausė nuo jų popierių, dokumentų, prirodymų, kad davę Kuprauskiui pinigus. Bet to jie negalėjo padaryti, ir už tat visi jų rūpesčiai nuėjo perniek. Tiktai tas, kad Kuprauskis, nebeturėdamas ko veikti šitame krašte, kur visi jau ji gerai pažino, slapčioms išvažiavo kiton šalin, norėdamas ten iš naujo pradėti savo velnionišką darbą. 0 Mikalojų rado neilgai trukus užmuštą miške, ir matyti buvo, kad tie, kurie ant jo užpuolė, baisiai jį nužudė: visas kūnas buvo sužeistas, sutriuškintas ir sudaužytas. Tyrinėjimas nieko neparodė, nes užmušėjų nerado; kada atvažiavo valdžia, nė iš vieno negalėjo žodžio ištraukti: sodiečiai apsiblausę tylėjo, ir matyti buvo, kad visas sodžius pripažįsta teisingumą nubaudimo žmogaus, kurs buvo priežastim tiek žmonių skriaudų ir nelaimių.

Nuorodos

keisti