Šeštoji
Vytautas Mačernis
Vienintelis baigtas V. Mačernio kūrinys yra „Vizijos” (1939–1942 m.). Tai septynių eilėraščių ciklas su „Įžanga” ir „Pabaiga”. Vizija „Šeštoji“ parašyta Šarnelėje 1942 m.


Sodybą gaubė vasaros šilta naktis, ir snaudė sutemoj didžiulis sodas,
Kažkur toli girdėjos žemdirbių sodri daina.
Ir žvaigždės didelės į grįžtantį sodybon kelią švietė,
Ir viršum pievų sklaistės lyg balta gėlė migla.

Sėdėjau kambary, ką tik iš tolimos kelionės tėviškėn sugrįžęs,
Kai iš gyvų prisiminimų budo, kėlėsi vaikystė tolima,
O iš senų paveikslų žvelgė į mane veidai senolių rūstūs,
Ir švietė sutemoj senolės šypsena.

Žiūrėjau praeitin... Bet pamažėl sunki galva nusviro ant krūtinės, ir išdrikę mintys
Pasikeitė šviesių sapnų srove:
Sapnavos, vaikštau dideliam sode,
Baltučiai žiedlapiai lyg mažos peteliškės į žolynus krinta,-
Jos sukasi ir šnabžda, ir stipriu kvepėjimu
Svaigina lyg vynu mane.

Ten sodo vidury, po didele purėta obelim, matau, senolė sėdi,
Jos veidą ir akis nukloja lyg auksiniai siūlai per šakas nusvirę spinduliai,
Jos baltus plaukus nežymiai kedena vėjas,
Ir margina rūbus užkritę obelų žiedai.

Aš prieinu arčiau. Jinai atsisuka ir pakelia akis:
„Tai tu, sūnel, grįžai namolei?!
Prieik arčiau ir sėsk šalia...
Kiek aš dienų pralaukiau čia, į kelią žvelgdama, tavęs!
Sakyk, ar nepavargai pasaulyje? Sakyk senolei!
Paguosk jos pralūkėtas, praliūdėtas dieneles“.

Aš sėduos ir tariu: „Senole mano, jei žinotum, kaip tavęs aš pasiilgau,
Sodybos ir namų, laukų plačiųjų...
Atsimeni, vaikystėje kadais
Mes mėgdavom išeit laukuosna dujen.

O būdavo kaitra. Javų perpus nulinkę varpos,
Pakvipę gintaru liepsnodavo miškai ugny.
Ir mėlynam danguj lyg kaulo pilys gretimų bažnyčių bokštai
Atrodydavo dieviškai balti.

Mes dviese eidavom laukais, rimti, už rankų susikibę,
Sustodavom prie ežero, kurs buvo giedras lyg vienakio milžino akis,
Pakildavo ten paukštis vienišas, nuo lizdo nubaidytas,
Ir tūpdavo anapus ežero, toliau patingęs skrist.

O ašen tuoj, į kiaurą luotą įsisėdęs,
Nuplaukdavau net į toliausius ežero krantus,
Ir kai išvargęs grįždavau, tu išdidžiai šypsodama sakydavai:
„Tu mano nerami, maža žebenkštis, amžinai judrus ir gyvas,
Ir nežinia, kas iš tavęs paaugus bus“.

Bet visa tai šiandien jau praeitis.
Tai knygon sukloti iš vieno liūdinčio pavasario žiedai.
Užlieja ilgesys begęstančias akis,
Kai juos prisiminimų knygose vartai.

Atsimenu, kai tik paaugau, tuoj pasaulin išėjau.
Buvau nerūpestingas ir šypsodamas žvelgiau į dirbančiųjų dalią.
O buvo pats pavasaris, ir debesėliai sklaidės melsvumoj,
Išbėgę miško pakraštin, lapojo šviesūs ir jauni berželiai.

Buvau be galo neramus, todėl siaučiau vienmečių ir draugų būry...
Visi mes ėjom išdykaudami pagal saulėtą laiko upę.
Mergaitės puošė galvas gėlėmis, mes laužėm medžių pumpuruotas šakeles
Ir mėtėm vandenin, tegu jas neša bangos įsisupę.

Perdien pavargę kelyje, saulėleidžio metu kalnų šlaituos susėdę,
Giliai nurimę žvelgdavom žemyn, kur tiesės lygumos, kaimai,
Ten kildavo į dangų piemenų sukurto laužo dūmai,
Paskui ateidavo naktis, barstydama dangun žvaigždes,
Ir mus pavergdavo jų aukštas ir kilnus ramumas.

Bet visa tai šiandien jau praeitis.
Tai knygon sukloti iš vieno liūdinčio pavasario žiedai.
Užlieja ilgesys begęstančias akis,
Kai juos prisiminimų knygose vartai.

Paskui lemtis išskyrė mus, ir metai pridavė veidams rimtumo,
Aš knygon įbedžiau šviesias akis.
Buvau pavargęs truputį, širdy kažko tai buvo gaila,
O veide žaidė rudeninės saulės spindulys.

Palenkęs galvą įžengiau į didelių namų ledinę tylą.
Čia buvo vakaras, languos pakoręs gęstančio dangaus spalvas.

Aš žvakę įžiebiau ir dirbau tyloje pasiklausydamas,
Kaip priemiesčiuos šiaurinis vėjas kyla
Ir kaip dainuoja valkatos liūdnas dainas.

Tiesos neradę niekur, liūdnos ir pavargę akys
Piktai sužiuro į nakties gelmes:
Tai visos mūsų dienos lyg ugnies liepsnon įskridusios plaštakės
Vien nežinią ir mirtį tesuras.

Jei taip, teblėsta pamažu jautrus linksmumas,
Tebūva dienos ir svajonės skausmo surakintos,
Tegu jaunystė kaip ugnis, mesta į tamsią naktį,
Nušvietusi erdves, juoda anglim į žemę krinta.

Bet kartais aš jaučiu: ne taip kalbėt reikėtų;
Ir noris laimę užumiršt ir darbui atiduot rankas.
Ir kaupias jėgos, rods, galėtum vargo ir kančios skliautus pečiais nukelti
Ir visą šalį po nauju dangum išvest“.

Aš nutilau. Senolė į mane pasižiūrėjo,
Paskui nuleido galvą ir ilgai sėdėjo pasilenkus tyloje.
Tada, paėmus mano ranką, tarė: „Nors nesupratau aš daugel žodžių,
Tačiau atspėjo juos širdis, pamilusi tave.

Kai tu, mažytis būdams, rytais iš miego atsikėlęs,
Manęs bučiuot pribėgdavai, papūtęs lūputes,
Ir kai paskui toks rimtas žaisdavai ties mano langu,
Sakyk, kaip aš galėjau nepamilt tavęs?

Atsimenu, kaip kartą tu, visus šunes susivadinęs,
Lyg viesulas išdūmei į laukus.
Ir negrįžai... Aš išėjau tavęs ieškoti nusiminus
Ir parugėj radau... vienoj krūvoj bemiegančius visus.

Tada ant rankų paėmiau tave ir nešdama namo svajojau:
Užaugs sūnelis didelis ir savo tėviškę valdys.
Ir žemė taps lyg sodas žydintis,
Ir bus graži genčių šalis“.

Kai rytmečio šviesa, ant mano blėstančių sapnų lyg purpuras užkritus,
Išbudino mane, pašokau aš ir kambary apsidairiau:
Tekėjo saulė. Jos gaisrų pašvaistės
Kaskart liepsnojo vis plačiau.

Aš pažvelgiau į bundančius laukus. Ten pirmos darbininkų gretos
Iškėlė tartum maldai tvirtas, dideles rankas.
Taip gimė darbas. Dirbančių eilėn ir ašen įsijungti nuskubėjau
Per pievų lygumas plačias.

Man einant iš kalnų atskridęs lengvas rytmetinis vėjas
Kuždėjo: „Tavo laimė pakely...“
Ir žemė pro rasas, lyg džiaugsmo ašarom užlietas veidas,
Spindėjo nemirtinga, išdidi.