Čičinsko kalnas
| Čičinsko kalnas |
|---|
| Lietuvių liaudies padavimas |
Kur dabar Čičinsko kalnas, seniau, kaip ir dabar, aplink buvo Vešeta. Ta bala prigulėjo dideliam ponui Čičinskui. Jis buvo labai nedoras, savo žmones labai kankindavo. Jam užsinorėjo pasistatyti rūmus toj baloj, ir liepė savo žmonėms sunešti po rieškučias, kiti pasakoja – po sterblę, kišenę žemių. Žmonės sunešė didelį kalną, ant kurio jis pasistatė sau didelius, gražius rūmus.
Tas Čičinskas liepdavo žmogui įlipti į medį ir kukuoti, o jis jį šaudavo. Jis turėdavo daugybę šunų. Būdavo, paima iš žindančios moteriškės kūdikį, užkiša už suolo, sutreškia, o šuniuką duoda žindyti.
Čičinskas raitas įjodavo į bažnyčią ir nuo žvakės prie altoriaus užsidegdavo papirosą. Be jo žinios kunigas negalėdavo laikyti mišių. Kartą jis atjojo į bažnyčią ir radęs kunigą laikant mišias be jo leidimo šovė ir peršovė jam dešinę ranką.
Sykį Kalėdų rytą jojo jis į bažnyčią. Prieš išjojant susibarė su pačia.
Čičinskas tarė pačiai:
– Kad tu nueitum kiaura žeme!
Pati jam atsakė:
– O kad tave perkūnas šiandien užtrenktų!
Joja jis į bažnyčią, tuo tarpu perkūnas pykš ir užmušė jį, o dvaras tuo metu ėmė skęsti ir skendo per septynerius metus. Visus septynerius metus girdėdavosi gaidžiai giedant ir jaučiai baubiant. Tame daikte, kur buvo rūmai, dabar stovi dvi kūdros.
Užmušus Čičinską perkūnui, jį palaidojo, bet žemė jo neišlaikė – išmetė ant viršaus. Paskui jį buvo užkasę vėl kelis kartus, bet žemė jį vėl išmesdavo. Po to jį balzamavo ir pastatė spintoj bažnyčioj.
Man esant mažam, jis stovėdavo išbalzamuotas bažnyčioj trikertinėj spintoj, kertėj už durų. Jis sverdavo dvylika svarų, buvo didelis, dideliais juodais ūsais, plika kakta, užpakaly plaukai; buvo užvilktas juodu lig pat ūseliais švarku. Per sukilimą norėjo pažiūrėti jo koks ten jenerolas. Pamatęs jį, jenerolas išsigando, nuvažiavo į Kauną ir po trijų dienų mirė. Po to atėjo popieris iš gubernatoriaus, kad jį užkastų. Kunigas Almanavičius jį užkasė po bažnyčia rūsyje. Taisant naująją bažnyčią, užkasė ir tą rūsį.