Ąžuols gyrpelnys

Ąžuols gyrpelnys
Kristijonas Donelaitis

Kūrinio parašymo data nežinoma. Spėjama, kad pasakėčia parašyta prieš „Metus“.

Aužuols, ans šakots didpilvis, ore stovėdams,
Su žaibais ir vėtroms daug jau buvo kariavęs,
O besipešdams dar visados lažybą laimėjęs.
Todėl vis įsirėmęs jis per mierą didžiavos.
Gluosnius ir egles, pušis ir liepų viršūnes,
O labiaus karklus ir krūmus laikė per nieką.
Taip pasipūtęs jis iš tolo nendrę pamatė,
Kaip ji savo duobėj, mažų pabūgusi vėjų,
Be paliovos ir šen, ir ten svyrinėdama kraipės.
Štai šis gyrpelnys, tokią silpnybę matydams,
O save vieną tikt per drūtą laikydams,
Nendrei taip besikloniojant, tikt juokias, tikt juokias.
Bet kaip jau per daug tasai raspustininks lošo
Ir nei dangui jau nei gero nedavė žodžio,
Iš visų šalių pasikėlė umaru vėjai
Ir šį kietsprandį taip smarkiai visą sudraskė,
Kad bemirštant jau iš viso didelio pilvo
Jam viduriai visi ir žarnos visos išlindo.
Taip šis gyrpelnys pelnytą galą sulaukė.
Bet besikloniodama nendrutė rado malonę
Ir savo gyvastį, purvus ir duobę palaikė.
Taip dievs smarkininkams beveikiai sūdą padaro,
Kad jie vargdieniams per daug ant nugaros kopa
Ir beverkiantį išdykę spiria siratą:
Tu išputėli pilvots, atsimink savo galo!
Tikt dabok, kas bus, kad stipdams rasi rokundą.
O jūs vargdieniai, kurie su lopyta skranda
Vos barščius nedarytus, vos kartupeles valgot
Ir iš kiaulstaldžio pilvuotas dovanas kuopiat, –
Rods ubagai tokie pas ponų stalą netinka;
Jiems garbės gana, kad gal pas kakalį stotis
Ir su vyžomis bute kepurę nuimti.
Bet nesigėdėkit, kad jums koks valkata šypsos.
Rasi jis pavogtą puikiai nešioja sermėgą,
Rasi nuo aukso jo siratų ašaros blizga
Ir kasdien dievop našlių dūsavimai šaukia.
Prasts ubage, pasilik, kaip tau nuo dievo paskirta!
Ne visiems valia karalių šūbą nešioti,
Ne visi pirktais rėdytis galime rūbais,
Neigi kožnam valia penėtą pilvą parodyt
Ir su poniška marga karieta važiuoti.
Viens kaip koks baisus erelis sviete lekioja,
O kitsai kaip žvirblis koks po stogu gyvena.
Bet kas per aukštai į juodus debesius kopa,
Tam daugsyk Perkūns žaibuodams liepia sugrįžti.
O kas vis žemai kaip žvirblis moka slapytis
Ir kaip kurmis koks į urvos pašalį lenda,
Bet visur kaip reik gražiai ir mandagiai elgias,
Tam ir ponai tur vertai kepurę nuimti.