Laiškai Bronei Vildžiūnaitei (50-57): Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos
Nėra keitimo santraukos
 
186 eilutė:
 
Man atrodo, viskas yra taip paprasta ir lengvai išsprendžiama, reikia tik neieškoti pasaulyje per daug sau laimės, o atsikreipti truputį ir į tuos, kurie Tave myli, ir nepastebimai suprasi, jog jų tarpe yra tikroji Tavo laimė. Man dingojasi, jog Tu bijai, kad kartais Tau gyvenime netektų būti nelaimingai, o retai tepagalvoji, kaip mane padaryti laimingesnį. Negi, Broneliuk, svarbu vien Tavo laimė? svarbu tik mūsų abiejų! Aš visiškai nenoriu būti laimingas, aš noriu tik Tavęs. Aš puikiai žinau, jog mudu iki grabo lentos barsimės ir nesutiksime ir Tu mane galbūt kankinte nukankinsi. O vis tiek aš tenoriu tik Tavęs, nes be Tavęs aš nieko nenoriu. Tai labai sunku pasakyti žodžiais. Lygiai taip pat yra ir su gyvenimu: visi jį keikia, visiems jis negeras, bet niekas nenori jo netekti. „Jis mane nuplėšė, nuvargino…, o vis tiktai aš jį su didele aistra nešu“. Argi ne taip yra, kaip toje iškraipytoje citatoje pasakyta?
 
'''57'''
 
Šarnelė, 1944.VI.11
 
Gavęs Tavo laišką, ėmiau mokytis, t. y. ruoštis egzaminams. Tiesa, aš buvau sumanęs Vilniuje prieš literatūros vakarą išsilaikyti porą egzaminų. Bet Tu neatvykai, ir tas mane paveikė taip dezorganizuojančiai, jog aš nutariau, kam man čia dabar mokytis ir laikyti, kam man tie visi dalykai reikalingi. Esu vienas, vienas ir paliksiu, o man vienam kaip yra, taip ir tebūnie.
 
Dabar aš ėmiau su noru mokytis, tik nežinia, kas čia rudenį beišdygs, ar bus tam laiko?
 
Būsiu iškentęs vienus „Sonetų“ metus. Jau jie man nusibodo, bet vis tik noriu ištęsti iki vasaros pabaigos. Viskas pamažėle įgrysta, bet ką darysi, reikia varyti iki galo. Jame bus apie 70–76 eilėraščiai–sonetai. Per vienus metus tai pakankamas skaičius. O Tu mane vadini tinginiu?
 
„Žiemos“ 40 sonetų aš sumažinsiu iki 20–23, nes daugelis yra labai silpni, bendrai „Rudens“ yra geriausi. Apie „Pavasario“ sonetus dar neturiu pastovios nuomonės, tiesa, jų visai mažai ir teparašiau – 13. Dar parašysiu 3, ir pavasariui užteks. Turbūt ne daugiau teks ir „Vasaros“ ciklui.
 
Ar Tave tai domina, Broneliuk? Man kartais rodosi, kad Tu nieko apie mano kūrybą nebegalvoji, o „Sonetai“ iš viso neturi Tavo simpatijos. Ar meile užsibaigė ir mano poezijos grožis Tavo akyse? Vis dėlto meilė ar neapykanta, kas gražu, visada išlieka, ir tai yra toji karalystė, kurioje aš slėpiausi, kai mano vargas atrodė nebepanešamas. Juo daugiau vargo ir kančios, tuo skaisčiau ji spindi.
 
Vytautas
 
[[Kategorija:Laiškai]]