Laiškai Bronei Vildžiūnaitei (50-57): Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos
Nėra keitimo santraukos
166 eilutė:
 
V.
 
'''56'''
 
Šarnelė, 1944.VI.11
 
Broneliuk,
 
aš labai apsidžiaugiau, kai Tu man atsiuntei pasveikinimą ir pasirašei – Aš. Paskutinį kartą Tu tai padarei 43.XI.1. ir po to iki 44.VI.5. Tu buvai kažkuo kitu. Tiesa, man po kiek laiko dingtelėjo galvon mintis, jog Tu taip padarei vien tik mane pradžiuginti gimimo dienos proga; bet negi Tu esi tokia begėdė ir mane apgautum?
 
Bet kodėl Tu taip mažai parašei? Kodėl Tu rašai po savaitės, kai gauni iš manęs laišką? Ar Tu neturi ko pasakyti man? Tavo visi laiškai yra trumpi trumpi, kaip atsiskaitymo rašteliai. Jei, Broneliuk, Tu jauteisi teisės turinti paklausti mane, tai ir aš klausiu Tave: Ar Tu tebemyli mane? Ar Tave nenutolins bendrai negyvenamas laiko tarpas? Ar aš Tau tebesu tas pats, kas buvau kadaise?
 
Bendrai aš kiekviename laiške Tau prirašau tūkstančius klausimų, o Tu man į juos visai neatsakai. Ar Tu pro juos praeini nė nepastebėjus, ar tik tyčia praleidi, kad aš ir toliau nežinočiau nieko tikro? Tu labai apsirikai, kai rašei: aš suklydau būdama Tau atvira ir gera aną pavasarį. Ne, Tu juo labai daug išlošei (jei Tu sutinki į tai žiūrėti kaip į išlošimą). Aš kad ir kaip Tavimi nusiviliu, pasiskaitau Tavo laiškus iš ano pavasario ir Tau viską, viską atleidžiu. Aną pavasarį aš pas Tave staiga du kartus atvykau Kaunan ir Vilniun, o vien todėl, kad Tu mane buvai nupirkus visiškai, visiškai savo gerumu. Man atrodė, jog tada mes buvome vienas kitam brangūs, kaip niekad. Bet kai aš atvykau Vilniun ir pagyvenau pas Tave, Tu tapai truputį kitokia: man šiurkšti, į mane mažai dėmesio kreipianti, nors aš Tau buvau visiškai atsidavęs. Tas mane labai skaudžiai žeidė, nors aš Tau maža ką tesakiau, o jei sakiau, Tu neklausei. Kai man prisėjo išvykti Kulautuvon, Tu labai apsidžiaugei ir prašei, kad tik daug laiškų nerašyčiau ir kartais neatbėgčiau atgal Vilniun. Vykdamas Kulautuvon, aš jaučiausi lyg Tavęs išvarytas. Ir jei aš iš ten daug laiškų neparašiau, tai Tavo patyčių rezultatas.
 
Mane kaip nieką kitą galima pririšti savo gerumu. Tu mūsų draugystės pradžioje man buvai nežemiškai gera, švelni ir tuo Tu mane taip pririšai, kad dabartiniai Tavo kaprizai ir šiurkštumai vis tiek nieko neįstengia padaryti. Aš vis laukiu, kad Tu vėl man pasidarysi tokia pat; nors beviltiškai, bet tikiuos.
 
Tu, nors gyveni dabar kaime, bet vis tiek mieste. Tu visada esi apsupta kompanijos, ir aš žinau: žmogus ne akmuo, o ir šitą per laiką suminkština. Todėl ėmei nuprasti nuo manęs ir priprasti prie kitų. Dovanok, kad aš taip nuogai, paprastai, be idealizacijos kalbėsiu. Jei aš nepripratau prie kitų, tai todėl, kad nėra prie ko priprasti, jei neišmokau galvoti apie kitus, tai todėl kad nėra kitų. Jei aš gyvenčiau kitose sąlygose, galbūt Tavo vaizdas manyje apsitrintų, prisidengtų dienos rūpesčiais. Bet dabar, kokie mano kiti rūpesčiai, jei ne „lakstymas po laukus“, anot Tavęs, o kai grįžtu mintimis į savo gyvenimą – visada su juo rišiesi Tu. Matai, aš nesibažinu, kad čia mano tokia prigimtis, toks tvirtumas, jog aš Tavęs negaliu pamiršti, daugiausia kaltos sąlygos, kurios mane neleidžia Tave pamiršti. Ir aš šventai tikiu, jei Tu būtum mano sąlygose, Tu taip pat tik apie mane tegalvotum.
 
Aš šiandien esu labai blaivus ir į dalykus žiūriu be patoso. Sakau, nesupyk, kad aš taip ciniškai kalbu. Tačiau aš norėčiau Tau priminti, jog, Broneliuk, jei Tu man nieko širdy priešingo neturi, Tu neik į žmones. Tau kurį momentą gali atrodyti, jog ten daug ką rasi, bet iš tikrųjų pačioje pradžioje mažiau negu paskutiniais momentais su manimi. O gal Tu suradai Dievas žino ką? Bet aš niekaip to negaliu įsivaizduoti. Man atrodo, ką Tu gali rasti kituose be manęs. O gal aš savo vienumoje nebegaliu nei Tavęs, nei Tavo galvojimo, nei Tavo gyvenimo besuprasti?
 
Man atrodo, viskas yra taip paprasta ir lengvai išsprendžiama, reikia tik neieškoti pasaulyje per daug sau laimės, o atsikreipti truputį ir į tuos, kurie Tave myli, ir nepastebimai suprasi, jog jų tarpe yra tikroji Tavo laimė. Man dingojasi, jog Tu bijai, kad kartais Tau gyvenime netektų būti nelaimingai, o retai tepagalvoji, kaip mane padaryti laimingesnį. Negi, Broneliuk, svarbu vien Tavo laimė? svarbu tik mūsų abiejų! Aš visiškai nenoriu būti laimingas, aš noriu tik Tavęs. Aš puikiai žinau, jog mudu iki grabo lentos barsimės ir nesutiksime ir Tu mane galbūt kankinte nukankinsi. O vis tiek aš tenoriu tik Tavęs, nes be Tavęs aš nieko nenoriu. Tai labai sunku pasakyti žodžiais. Lygiai taip pat yra ir su gyvenimu: visi jį keikia, visiems jis negeras, bet niekas nenori jo netekti. „Jis mane nuplėšė, nuvargino…, o vis tiktai aš jį su didele aistra nešu“. Argi ne taip yra, kaip toje iškraipytoje citatoje pasakyta?