Laiškai Bronei Vildžiūnaitei (50-57): Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
Nėra keitimo santraukos |
||
85 eilutė:
V.
'''53'''
1943.VIII.22
Inken,
aš jau antra diena kaip namuose. Išvykti trečiadienį nesuspėjau, nes nebuvau dar gavęs leidimo. Redakcijoje belaukdamas susitikau Juzės Paulauską ir jo paprašiau nupirkti ant savo vardo leidimo bilietą. Bet aš iki vienuoliktos nesulaukęs nei Narkėliūnaitės, nei dokumentų, visai į stotį nebevykau. Pasiryžau išvykti ketvirtadienį. Pavakarėj pas Joną atsikraustė Paulauskas. Pasirodo, jis bilietą tuo leidimu man nupirko ir, manęs nesulaukęs, pats nevažiavo. Ketvirtadienį iš Narkėliūnaitės gavau leidimą, bet dokumentų ne tik Tau, bet ir sau negavau. Baisūs žiopliai. Kažkoks tipelis juos nešioja ir nesirodo. O Pranė nežino, kur jis gyvena. Žodžiu prižada, bet neišpildo.
Išvykau vien su Jono „švabe“. Bet niekam nė į galvą neatėjo ko nors paklausti. Aš savam gražiai (dar pas Joną) įdėjau aštuonis.
Kaune komisijoj, pasirodo, net bebaigiančius studentus atleido. Visi susikombinavo. Net mano Kelpša susikombinavo. Jis tarnauja sekretorium Mokesčių Inspekcijoj ir gavo už tai atleidimą (1921 m. gimęs). Jis ragino mane tarnauti, net Juozas, ir tas ragino. Aš atsisakiau.
Jau Kelpšos motina mane įspėjo (ji nesenai buvo nuvykus lig mano mamos), kad mano mama baisiai ant manęs pyksta. Štai kas atsitiko. Man nesant, ji išvertė visas mano knygas ir atrado Tavo laiškus. Ten rado tą vietą, kur Tu rašai: „pasakysiu, Tu neturi nei motinos, nei brolio, esi vienas, visiškai vienas“. Ji buvo baisiai įnirtus ir nenorėjo, kad aš grįžčiau, bet paskutiniu laiku ėmus kalbėti, kad geriau tegu grįžta. Guodėsi kaimynams, jog neturinti nė vieno gero sūnaus. Visi sužinojo, kad aš ženytis išvykau. Todėl dabar visi klausia, kas sutinka mane, ar žmona kartu atvažiavo. Tuos pačius dalykus man ir Juozas papasakojo pareinant iš Telšių. Mat ir jis šeštadienio popietę vyko į namus.
Kalvarijoj Pauliaus neradome, išvykęs dviračiu pas Moniką. Šiandien niekur iš namų nėjau, Juozas sakėsi pirmadienį grįšiąs į Telšius. Jis ten kombinuoja su mano Vizijomis. Jam padeda Giedraitytė, kuri irgi pasidarė didelė mano garbintoja. Ypač jai patinka septintoji.
Atvykau į namus šeštadienį vėlai vakare. Mane pavaišino, šiandien visą dieną valgau kuo geriausiai. Nieko man nesako, tik minėjo ko laiško nerašęs. Laiškai tvarkingai guli, kur buvę.
Buvau pas Strp. Radau savo daiktus. Pasirodo, jie turi radijušą, bus gera paklausyti.
Aš pats nežinau, kas man daryti. Gyvenu sau ramiai, niekur nemanau užsidaryti, kai numanysiu ką nors, užteks tada. Be to, ne taip jau patogu kartis kam nors ant kaklo.
Mama man skundėsi broliu. Turi pažymėjimų iš gydytojo apie sumušimą. Žadėjusi duot teisman, bet nepadavusi. Tas jau norėjo parduot mano kostiumą, bet mama su seserimi paslėpė. Rugsėjo 6–tq jis žada išvykti į kariuomenę, aš jam neturiu kuo padėti, o be to, atrodo, mama nori.
Kažkada mamą iškoliojo (mieste) brolio pana, – kaimyno žmona. Kam ir kaip drįstanti ji Vladelio neklausyti. Mama įsiuto. Ji rado tos jo „panos“ (bobos) rašytą Vladui laišką ir parodė jos vyrui. Tas ją už tai primušė. Man mama tą laišką irgi parodė. Žinai, ir aš nesugebėčiau taip išlieti savo meilės (jos žodžiais: ji eina iš proto, ilgisi, kankinasi, laukia, atsiduoda), kaip ji sugebėjo, nors ir prisipažino „esu nedidelė rašytoja“. Ji jau turi 40 metų, bet širdį devyniolikinę.
Kurią čia dieną ji, atėjus į mūsų namus, mamai įsakė išsikraustyti. Ji atsivesianti 6–ias karves, išsiskirsianti su vyru ir gyvensianti su Vladeliu. Bet kadangi brolio – Vladelio nebuvo, tai mama ją su pagaliu išvijo. Pasirodo, tas Vladelis tik nemokamai su ja paguli ir pasilinksmina, o visa kita jam nerūpi. Ji pati laiške skundžiasi: „Kol Tu mane paimi, bučiuoji, o rytą nė nepasižiūrėjęs išeini. O aš Tave šventai myliu“. Net graudu darosi ir gaila moters, kuri taip nelaiku įsimylėjo, nors atsakytų jai tuo pačiu tas gyvulys.
O aš jaučiu, jog parvykau vėl į vienumą, į tylą ir toj tyloj vis labiau įaugi Tu į mane. Tavo laimė: tos tylios ir vienišos valandos iškala ir taip giliai įspaudžia Tave manin, jog aš vėl daraus jautrus ir imu jaudintis, ilgėtis ir nerimti. Be Tavęs aš nenormalus, bet… man skųstis, net kalbėti uždrausta. Kadaise mano žodžiai buvo Tau laimė, dabar, kada jų galėtų būti tiek daug, jie pasidarė įkyrūs. Kaip viskas pasaulyje keistai sutvarkyta. Iki Kalėdų niekur ilgam nevažiuok, nebent porai savaičių!
Bučiuoju Tavo didysis ir mažasis V.
Rašyk arba man, arba per Paulių!
| |||