Laiškai Bronei Vildžiūnaitei (50-57): Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Naujas puslapis: {{antraštė | autorius = Vytautas Mačernis | pavadinimas = Laiškai Bronei Vildžiūnaitei (50-57)}} '''50''' 1943.IV.20 Inken, aš nieko nebenoriu daugiau veikti – tik r... |
Nėra keitimo santraukos |
||
24 eilutė:
V.
'''51'''
Kulautuva, 1943.VII.8
Inken,
Vakar aš gavau Tavo laišką, šiandien pats rašau. Tavo telegramą gavau 2–ro, popiet, ir gerokai nusiminiau. Tą patį vakarą atvyko Endzynas, ir aš su juo kalbėjau. Matai, aš atvažiavęs gudravojau taip: pasakiau, jog neatvykau laiku, nes manęs Vilniuj neišleido (žinai tą istoriją). Taigi, sakau, aš, niekam daug nesigyręs, atspaudžiau čia, nes jokių dokumentų dar iš Jūsų negauta. Taigi Endzynas parašė mums visiems prašymus (32) ir nunešė pas Dammerį ar kaip tuoki – taip, o tas neš kažkur kitur, žodžiu, su visom ceremonijom. Vakar jis buvo vėl atvykęs, bet dar neatvežė. Žodžiu, visi laukiame (o gal aš tik vienas, nes kiti visai dėl to nesijaudina). Bet aš nusiminiau, iš Tavęs gavęs telegramą, nes aš galvojau iki tol gauti ir Vilniuje, ir Kaune ir paskui pasirinkti geresnį. Taigi dar nieko tikro nežinau. Na, jei nieko neišeis, tai po pusės spaudžiu, bet vykdamas kur nors, telegramuosiu Tau.
Mykolas man nieko dar nepranešė ir turbūt nieko nepraneš. Baisiai nenorėčiau grįžti namo nieko nepešęs, aš noriu su Tavimi gyventi.
Čia pas mus bjaurus oras, tik šiandien gražesnė. Baisiai daug darbo, visos popietės užimtos, laisvalaikis visokiais rasto darbais apkrautas. Tik šiandien visa popietė laisva, ir, atrodo, nuo dabar jau visada taip bus. Iki šiol nieko neparašiau, nes esu nusiminęs, žinai, pas mane, anot Tavęs, irgi nervai. Jei reikalai susitvarkys, gal ką nors ir parašysiu, nes tingėt tai netingėsiu.
Tiesa, šiandien visus apdalino saldainiais. Keturis siunčiu Tau į kaimą, kažin ar gausi. Iš viso gavau 8–nis, keturis pats suvalgiau. Matot, koks aš negeras. Kadangi visi buvome kartu ir visi valgė, tai ir aš valgiau. Bet keturis įkišau kišenėn ir dabar supakuosiu Tau. Jei iš čia siuntinuko nepriimtų, tai palaikysiu, kol sugrįši Vilniun.
Vilniuj aš Maskaliūną pasigausiu. Svarbu, kad susitvarkytų.
Valgis pas mus neblogas, o be to, aš pats pieno ir duonos nusiperku, o sviesto Tėvelis Tavo davė.
Aš atvažiavęs parašiau vieną laišką į Vilnių, nežinau, ar gavai prieš išvažiavimą?
Rašau miške, atsigulęs ant žolės, tai nežinau, ar suskaitysi. Norėčiau apie ką nors kitą parašyti, bet Tu tuoj sakysi: reikia valdytis, nesivaldai… žodžiai, žodžiai… Bet negaliu iškęsti ir vis tik kenčiu, nes Tu pati žinai, ką aš Tau galėčiau pasakyti. Tik baisiai, baisiai noriu Tave išbučiuoti. Bet toliau taškas. Užteks plepėti.
Kaime prisivalgyk, atsiganyk, pasilsėk, nes žinai, rudenį reikės pradėt eit naujas pareigas, reikės būti mano ž–a. Ir Tu negali suprast, kaip mudu puikiai sugyvensim.
Perduok Jonui, Gražinai, Tetai ir antram Jonui linkėjimus. Tuoj vėl parašysiu, o jei reikės, telegramą atsiųsiu.
Vytautas
| |||