Gegužės 3 Konstitucija: Skirtumas tarp puslapio versijų

''Vardan Dievo, ŠventojeŠventojoje Trejybėje Vienovieno''

Stanislovas Augustas, iš Dievo malonėsmalone ir tautos valiosvalia, Lenkijos Karalius, Didysis Lietuvos, Rusijos, Prūsijos, Mazovijos, Žemaitijos, Kijevo, Voluinės, Podolės, Palenkės, Livonijos, Smolensko, Severo ir Černigovo Kunigaikštis, drauge su dvigubos sudėties konfederuotu seimu, atstovaujančiu lenkų tautai, pripažindami, jog mūsų visų likimas priklauso vien tik nuo tautos konstitucijos įvedimopatvirtinimo ir ištobulinimopataisos, iš ilgos patirties pažinę įsisenėjusias mūsų valdymo ydas, siekdami pasinaudoti metu, kuriame Europa yra atsidūrusi, bei ta blėstančia akimirka, kuri sugrąžino mus mums patiems, laisvi nuo žeminančių svetimos prievartos reikalavimų, labiau už gyvybę, už asmeninę laimę brangindami politinę egzistenciją ir tautos, kurios likimas patikėtas mūsų rankoms, išorinę nepriklausomybę bei vidinę laisvę, taipogitaip pat norėdami pelnyti esamų ir būsimų kartų palaiminimą bei dėkingumą, nebodaminepaisydami kliūčių, kurios gali sukelti mumyse aistras, visuotinio gėrio, laisvės įtvirtinimo, mūsų tėvynės ir jos sienų išsaugojimo vardan su didžiausia dvasios tvirtybe priimame šią Konstituciją ir skelbiame ją šventa ir neliečiama, kol tauta įstatymo numatytu laiku savo aiškia valia pripažins būtinabūtinu pakeisti joje kokį nors straipsnį., Irir šią Konstituciją visame kame turi atitikti kiti dabartinio Seimo išleisimiišleisiami įstatymai.

Tautos viešpataujanti religija yra ir bus Romos katalikų šventas tikėjimas su visomis jo teisėmis. Perėjimas iš viešpataujančio tikėjimo į kokį nors kitą yra draudžiamas ir baudžiamas kaip apostazė., Betbet kadangi tas pats šventas tikėjimas liepia mums mylėti mūsų artimus, tad privalome suteikti tikėjimo ramybę ir valdymo globą visiems žmonėms, kokio išpažinimo jie bebūtų, ir dėl to garantuojame visų apeigų ir religijų laisvę Lenkijos kraštuose, pagal kraštų įstatymus.

Gerbdami mūsų protėvių, dovanojusių laisvą valdymą, atminimą, bajorų luomui iškilmingiausiai užtikriname visas teises, laisves, prerogatyvasprerogatyvą bei pirmenybespirmenybę privačiame ir viešajame gyvenime, o ypač patvirtiname, užtikriname ir neliečiamais pripažįstame įstatymus, statutus ir privilegijas, kurias teisingai ir teisėtai suteikė Kazimieras Didysis, Liudvikas Vengras, Vladislovas Jogaila ir Vytautas, jo brolis, didysis Lietuvos kunigaikštis, taipogitaip pat Vladislovas ir Kazimieras Jogailaičiai, broliai Jonas Albrechtas, Aleksandras ir Žygimantas PirmasisI bei Žygimantas Augustas, paskutinysis iš Jogailaičių linijos. Bajorų luomo prakilnumą Lenkijoje pripažįstame lygiaverčiu bet kokiam kur nors kitur naudojamam bajorystės laipsniui. Visus bajorus pripažįstame esant lygiais tarpusavytarpusavyje, ne tik siekiant pareigybių ir stengiantis pasitarnauti tėvynei, kas atneša garbę, šlovę ir naudą, bet ir vienodai naudojantis bajorų luomui skirtomis privilegijomis ir prerogatyvomisprerogatyva, o pirmiausiai asmens saugumo, asmens laisvės ir žemės bei kilnojamojo turto nuosavybės teisėmis taip, kaip jos nuo amžių kiekvienam tarnavo, kurias norime turėti šventai, neliečiamai išsaugotas ir paliekame, iškilmingai laidavę, kad jokiais pakeitimais ar išimtimis neleisime kėsintis į kieno nors nuosavybę; priešingai, aukščiausioji krašto valdžia ir jos paskirta vyriausybė nereikš savo naudai jokių pretenzijų ''iurium regalium'' (''išskirtinių karaliaus teisių'') pretekstu ar kokia kita dingstimi nei į dalį, nei į visą piliečių nuosavybę. Todėl asmens saugumą ir bet kokią kiekvienam teisėtai priklausančią nuosavybę gerbiame, tausojame bei stipriname kaip tikrą visuomenės sąryšį, kaip piliečių laisvės vyzdįlaisvę ir norime, kad ir ateityje jie išliktų gerbiami, tausojami ir neliečiami. Bajorus pripažįstame svarbiausiais laisvės ir šios Konstitucijos gynėjais. Kiekvieno bajoro dorybei, pilietiškumui ir garbei patikime gerbti jos, kaip tėvynės ir mūsų laisvių vienintelės tvirtovės, šventumą ir saugoti jos patvarumą.

Šiame seimeSeime priimtą įstatymą, vadinamą ''[[Mūsų karališkieji laisvieji miestai Respublikos valstybėse]]'', norime turėti visiškai nepakeistą ir skelbiame jį šios Konstitucijos dalimi kaip įstatymą, suteikiantį naują, tikrą ir veiksmingą jėgą laisviems lenkų bajorams, jų laisvių saugumui ir bendros tėvynės vientisumui.

=== IV. VALSTIEČIAIPRASČIOKAI VALSČIONYSIR VALSTIEČIAI ===

Žmones žemdirbius, iš kurių rankų trykšta gausiausia krašto turtų versmė ir kurie sudaro didžiausią tautos gyventojų dalį, taigi tvirčiausią krašto jėgą, mes, vadovaudamiesi teisingumu, žmogiškumu ir krikščioniškąja pareiga, taip pat gerai suprasdami visų mūsų naudą, priimame įstatymo ir krašto valdymo globon, nuspręsdami, kad nuo šiol bet kurie raštai dėl teisių, suteikimų ar susitarimų, kuriuos autentiškai sudarė dvarininkai su savo žemių valsčionimisprasčiokais, vis vien, ar tie raštai dėl teisių, suteikimų ir susitarimų sudaryti su kaimais, ar atskirai su kiekvienu kaimo gyventoju, jie, sutinkamai su tuose suteikimuose ir susitarimuose surašytomis teisingomis sąlygomis, taps bendru ir abipusiu įsipareigojimu, pateksiančiu krašto valdymo globon. Tokie susitarimai ir iš jų kylantys įsipareigojimai, savo noru žemės savininko priimti, ne tik jį patį, bet ir jo įpėdinius ar teisių pirkėjus taip susaistys taip, kad jie niekada savavališkai negalės jų pakeisti. Taip pat ir valsčionysprasčiokai, kad ir kokį turtą valdytų, neturės kito būdo nusišalinti nuo savanoriškų susitarimų, suteikimų ir su jais susijusių pareigų, kaip tik tokiu būdu ir tokiomis sąlygomis, kurios buvo nustatytos tų susitarimų raštuose ir kurios, priimtos tiek amžiams, tiek ribotam laikui, juos griežtai įpareigoja. Tokiu būdu dvarininkams garantavę visokeriopą naudą, kurią jiems teikia valsčionysprasčiokai, ir norėdami veiksmingiau paskatinti krašto žmonių skaičiaus gausėjimą, skelbiame visišką laisvę visiems žmonėms, tiek naujai atvykstantiems, tiek tiems, kurie, pirma iš krašto pasišalinę, dabar norėtų į tėvynę grįžti; o būtent — kiekvienas žmogus, į Respublikos valstybes iš bet kurios pusės naujai atvykęs ar sugrįžtantis, vos įžengęs į lenkų žemę, turi visišką laisvę užsiimti savo amatu, kaip nori ir kur nori, turi laisvę sudaryti sutartis dėl gyvenamosios vietos, darbo atlygio ar činšų tokiam laikui, kokiam susitars, turi laisvę įsikurti mieste ar kaimuose, turi laisvę gyventi Lenkijoje ar sugrįžti į kurį nori kraštą, jeigu yra įvykdęs įsipareigojimus, kuriuos savo noru prisiėmė.

Įstatymų''įstatymų leidžiamoji valdžia'' -– seimasSeimas;

Aukščiausioji''aukščiausioji vykdomoji valdžia'' -– karalius bei Sargybasargyba;

Teisminė''teisminė valdžia'' -– šiam tikslui įkurtose ar įkursimose jurisdikcijose.

Seimas, arba susirinkusiejiSusirinkusieji luomai, bus padalinti į dvejus rūmus: į atstovųAtstovų rūmusRūmus ir senatoriųSenatorių rūmusRūmus, vadovaujamus karaliaus.

Atstovų rūmaiRūmai kaip tautos visavaldystės atspindys ir reiškėjas bus įstatymdavystėsįstatymų leidybos šventovė. Tad atstovų rūmuose pirmiausiai bus svarstomi visi projektai:

I. Dėl bendrųjų teisių, tai yra konstitucinių, civilinių, kriminalinių, ir dėl nuolatinių mokesčių nustatymo; pasiūlymai dėl šių klausimų, sostoSosto pateikti apsvarstyti vaivadijoms, žemėms bei pavietams ir sugrįžtantys instrukcijomis į rūmus, turės būti sprendžiami pirmiausiai;

II. Dėl seimoSeimo nutarimų, tai yra laikinųjų rinkliavų, monetosmonetų vertės, valstybės paskolų, nobilitacijų ir kitų nenumatytų apdovanojimų, viešųjų ordinarinių ir ekstraordinarinių išlaidų išdėstymo, karo, taikos, galutinio sąjunginių ir prekybinių sutarčių ratifikavimo, visų diplomatinių aktų ir susitarimų, priskiriamų tautų teisei, vykdomųjų magistratūrų užbaigimo ir panašių svarbiausius tautos poreikius atliepiančių dalykų, pasiūlymai dėl kurių, iš sostoSosto patenkantys tiesiai į atstovųAtstovų rūmusRūmus, turi būti svarstomi pirmiausiai.

Senatorių rūmųRūmų, sudarytų iš vyskupų, vaivadų, kaštelionų ir ministrų, kuriems pirmininkaus karalius, turintis teisę vieną sykį duoti savo ''votum'' (''balsą''), kitą sykį ''paritatem'' (''balsų lygybę'') išspręsti asmeniškai arba atsiunčiant savo nuomonę į tuos pačius rūmus, pareiga yra:

I. Kiekvieną įstatymą, kurį formaliai praėjusį atstovųAtstovų rūmuoseRūmuose privalu perduoti senatuiSenatui, įstatymo numatyta balsų dauguma priimti arba sustabdyti, kol tauta jį papildomai apsvarstys. Priėmimas suteiks įstatymui galią ir šventumą. Tačiau sustabdymas įstatymą atideda tik iki ateinančio ordinarinio seimo, kuriame, jeigu pakartotinai buvo sutikta, senato sustabdytas įstatymas turi būti priimtas;

II. Kiekvieną aukščiau išvardintusišvardytus dalykus liečiantį seimoSeimo nutarimą, kurį atstovųAtstovų rūmaiRūmai tučtuojau privalo atsiųsti senatui, kartu su atstovų rūmais priimti balsų dauguma, ir abiejų rūmų bendroji dauguma, kaip įstatymo numatyta, taps seimoSeimo sprendimu ir valia.

Sąlygojame, kad senatoriai ir ministrai, sprendžiant reikalus, liečiančius jų užimamas Sargyboje arba komisijoje pareigas, seimeSeime neturės ''votum decisivum'' (''sprendžiamojo balso'') ir posėdžiaus tuo metu senate tik jei seimasSeimas pareikalautų pasiaiškinti.

Seimas visada bus pasiruošęs dirbti kaip įstatymų leidžiamasis ir ordinarinis. Turi prasidėti kas dveji metai, o truks, kiek numato seimų''Seimų įstatymas''. Sušauktas iškilus netikėtam būtinumui turi spręsti tik tą dalyką, dėl kurio bus sušauktas, arba tą būtiną reikalą, kuris iškilo jau sušaukus. Joks įstatymas negali būti panaikintas tame pačiame ordinariniame seimeSeime, kuriame buvo priimtas. Seimo sudėtį sudarys žemesniojo įstatymo tvarka numatytas asmenų skaičius — tiek atstovųAtstovų rūmuoseRūmuose, tiek senatoriųSenatorių rūmuoseRūmuose.

Šiame seimeSeime priimtą ''Seimelių įstatymą'' iškilmingai patvirtiname kaip esminį pilietinės laisvės pamatą.

Kadangi įstatymų leidyba negali būti vykdoma visų, ir tauta tam tikslui įgalioja reprezentantus arba savo laisvanoriškai išrinktus atstovus, todėl mes nusprendžiame, jog seimeliuose išrinkti atstovai įstatymų leidyboje ir bendruose tautos reikaluose pagal šią Konstituciją turi būti laikomi visos tautos atstovais, kuriems išreikštas visuotinis pasitikėjimas.

Viskas ir visur turi būti sprendžiama balsų dauguma; dėl to ''liberum veto'', bet kokios rūšies konfederacijas ir konfederacinius seimus kaip prieštaraujančius šios konstitucijos dvasiai, valdymąvaldžią griaunančius, visuomenę ardančius panaikiname visiems laikams.

Užkirsdami kelią šiurkštiems ir dažniems tautos konstitucijos keitimams, iš vienos pusės ir pripažindami būtinybę ją tobulinti patyrus, kokių ji turės pasekmių visų gerovei, iš antros pusės, skiriame metą ir laiką Konstitucijai peržiūrėti ir pataisyti kas dvidešimt penkerius metus. Tokį konstitucinį seimąSeimą norime padaryti ekstraordinariniu pagal jam skirtą atskirą įstatymą.

Joks tobuliausias valdymas negali būti be veiksmingos vykdomosios valdžios. Tautų laimė priklauso nuo teisingų įstatymų, o įstatymų pasekmė -– nuo jų vykdymo. Patirtis išmokė, jog apleidus tą valdymo sritį Lenkiją užplūdo nelaimės. Todėl laisvajai lenkų tautai laidavę galimybę kurti sau įstatymų valdžią ir galią prižiūrėti bet kurią vykdomąją valdžią bei rinkti pareigūnus į magistratūras, aukščiausią įstatymų vykdomąją valdžią atiduodame karaliui jo taryboje, kuri vadinsis ''Įstatymų sargybaSargyba''.

Vykdomoji valdžią negalės leisti ar aiškinti įstatymų, bet kieno vardu uždėtiįvesti mokesčių ar rinkliavų, užtrauktipaimti paskolų, keisti seimoSeimo nustatyto iždo pajamų paskirstymo, skelbti karų, ''definitive'' (''galutinai'') sudaryti taikos, pasirašyti sutarties, nei jokio kito diplomatinio akto. Jai bus galima tik vesti laikinas derybas su užsieniečiais ir atlikti laikinus ir einamuosius, su krašto ramybe ir saugumu susijusius reikalus, apie kuriuos ji privalo pranešti artimiausiamartimiausiame seimoSeimo posėdžiuiposėdyje.

Lenkijos sostą norime turėti ir nusprendžiame būsiant renkamą iš kilmingos giminės visiems laikams. Bekaralmečiais patirtos nelaimės, periodiškai griaunančios valdymą, pareiga apsaugoti kiekvieno lenkų žemės gyventojo likimą ir visiems laikams užkirsti kelią užsienio valstybių įtakai, mūsų tėvynės, didingos ir laimingos, nepertraukiamai valdžiusių giminių laikais, atminimas, būtinybė nukreipti nuo sosto svetimšalių ir įtakingų lenkų ambicijas, o pastangas pakreipti į vieningą rūpinimąsi tautos laisve, paskatino mūsų įžvalgumą atiduoti Lenkijos sostą pagal paveldėjimo teisę. Todėl nusprendžiame, kad mums pragyvenus, kiek leis mums Dievo gerumas, Lenkijoje karaliaus dabartinis Saksonijos elektorius. Būsimųjų Lenkijos karalių dinastija prasidės Frydricho Augusto, dabartinio Saksonijos elektoriaus asmeniu, kurio vyriškos lyties įpėdiniams ''de lumbis'' (''iš gimimo'') skiriame Lenkijos sostą. Po tėvo sostan turi įžengti vyriausiasis viešpataujančio karaliaus sūnus. O jeigu dabartinis Saksonijos elektorius neturėtų vyriškos lyties palikuonių, tada vyriškos lyties įpėdinystės liniją Lenkijos soste turi pradėti vyras, kurį elektorius, seimuiSeimui sutikus, parinkspatikės savo dukrai. Todėl ''Mariją Augustą Nepomukę'', elektoriaus dukterį, skelbiame Lenkijos infante, palikdami tautai teisę, kuriai negalios jokia senatis, rinkti į sostą kitą giminę, užsibaigus pirmajai.

Kiekvienas karalius, įžengęs sostan, prisieks Dievui ir Tautaitautai laikytis šios Konstitucijos ir ''pacta conventa'' (''sudarytos sutartys''), kurios bus sudarytos su dabartiniu, sostuiSostui skirtu Saksonijos elektoriumi ir kurios jį saistys, kaip ir senosios.

Karaliaus asmuo yra šventas ir nuo visko apsaugotas. Pats savaime nieko nedarydamas, prieš tautą už nieką negali būti atsakingas. Jis privalo būti ne patvaldžiuvienvaldžiu, bet tautos tėvu ir galva, ir tokiu jį įstatymas bei ši Konstitucija pripažįsta ir skelbia. Pajamos, įrašysimos į sutartinius paktus, ir atitinkamos sostoSosto prerogatyvos, kurias būsimajam elektui garantuoja ši Konstitucija, negalės būti liečiamos.

Visi viešieji aktai, tribunolai, teismai, magistratūros, monetos, antspaudai privalo eiti karaliaus vardu. Karalius, kuriam privalo būti palikta visa geradarystės galia, turės ius agratiandi (malonės teisę) nuteistiesiems myriop, išskyrus ''in criminibus status'' (nusikaltimus valstybei). Karaliui priklausys aukščiausias vadovavimas krašto karinėmis pajėgomis karo metu ir teisė skirti kariuomenės vadus, numatant juos laisvai keisti pagal tautos valią. Jo pareiga bus tvirtinti karininkus ir skirti pareigūnus sutinkamai su žemesniojo įstatymo sąlygomis, nominuoti vyskupus ir senatorius sutinkamai su to paties įstatymo sąlygomis, taipogitaip pat ministrus kaip vykdomosios valdžios pirmuosius pareigūnus.

3) du sekretoriai, iš kurių vieno žinioje bus Sargybos protokolas, kito -– užsienio reikalų protokolas; abudu be ''votum decisivum'' (sprendžiamojo balso).

Seimo maršalka, išrinktas dvejiems metams, įeis į Sargyboje posėdžiaujančiųjų sudėtį be teisės kištis į jos rezoliucijas, tik dėl reikalo sušaukti pasiruošusį seimąSeimą. Tokiu atveju, jeigu jis tikrai matytų būtinybę sušaukti pasiruošusį seimąSeimą to reikalaujančiais atvejais, o karalius jį šaukti atsisakytų, tai tuomet tas pats maršalka privalėtų išduoti atstovams ir senatoriams aplinkraščius, kviesdamas juos į pasiruošusį seimąSeimą ir pranešdamas tokio sušaukimo priežastis. O seimąSeimą sušaukti būtina tik tokiais atvejais: 1) staiga iškilus reikalui, priskiriamam tautos teisei, ypatingai pasienio karo atveju; 2) vidaus neramumų, gresiančių kraštui revoliucija, arba susidūrimų tarp magistratūrų atveju; 3) matant visuotinio bado grėsmę; 4) tėvynei tapus našlaite dėl karaliaus mirties ar pavojingos jo ligos. Visos rezoliucijos Sargyboje bus svarstomos aukščiau minėtų asmenų. Išklausius visas nuomones, turi nusverti karaliaus sprendimas, idant būtų viena valia vykdyti įstatymą. Todėl kiekviena Sargybos rezoliucija išeis karaliaus vardu ir pasirašyta jo ranka, tačiau ji privalo būti pasirašyta ir vieno iš Sargyboje posėdžiaujančių ministrų, ir taip pasirašyta turi būti vykdoma, ir įgyvendinta komisijos ar kokios nors vykdomosios magistratūros, ypač dalykuose, kurie šiuo įstatymu nėra griežtai išskirti.

Jeigu nė vienas iš posėdžiaujančių ministrų nenori pasirašyti sprendimo, karalius savo sprendimo atsisako, bet jeigu jo laikosi, seimoSeimo maršalka prašo sušaukti paruoštą seimąSeimą, o jeigu karalius sušaukti delsia, tuomet tai privalo atlikti pats maršalka.

O jeigu dviejų trečdalių slaptų balsų dauguma, susivienijus abiem seimoSeimo rūmams, būtų pareikalauta ministrą Sargyboje ar jo pareigose pakeisti, karalius privalo tučtuojau paskirti jo vieton kitą.

Norėdami, kad tautos Įstatymų sargyba būtų įpareigota griežtai atsakyti prieš tautą už visus savo nusižengimus, nusprendžiame, kad jeigu deputacija, paskirta ministrų veiklai ištirti, apskųs juos nusikaltus įstatymui, tai jie atsakys asmeniškai ir savo turtu. Visais tokių kaltinimų atvejais susirinkusieji luomai paprasta abiejų rūmų balsų dauguma apkaltintus ministrus turi atiduoti seimoSeimo teismams, kad juos teisingai ir atitinkamai pagal nusikaltimą nubaustų arba, įrodžius nekaltumą, nuo bylos ir bausmės atleistų. Idant vykdomoji valdžia būtų tvarkingai įgyvendinama, įkuriame atskiras komisijas, palaikančias ryšį su Sargyba ir privalančias tai Sargybai paklusti. Komisarai, seimoSeimo į jas išrinkti, savo pareigas vykdys įstatymu numatytą laiką. Komisijos yra tokios: 1) Edukacijos, 2) Policijos, 3) Kariuomenės, 4) Iždo.

Įkurtos šiame seimeSeime vaivadijų tvarkos komisijos, taip pat būdamos Sargybos priežiūroje, gaus įsakymus iš aukščiau minėtų tarpinių komisijų, respective (atsižvelgiant) į kiekvienos jų valdžios ir pareigų objektus.

2. Visiems miestams garantuojame teismo jurisdikcijas pagal šio seimoSeimo įstatymą apie karališkuosius laisvuosius miestus.

6. Be visiems luomams skirtų civilinių ir kriminalinių bylų teismų, bus aukščiausiasis teismas, vadinamas seimoSeimo teismu, į kurį bus renkami asmenys, atidarius kiekvieną seimąSeimą. Tam teismui priklausys nusikaltimai prieš tautą ir karalių, arba ''crimina status'' (nusikaltimą prieš valstybę).

Įsakome seimoSeimo paskirtiems asmenims surašyti naują civilinių ir kriminalinių įstatymų kodeksą.

Sargyba taip pat bus ir regentyste, kuriai vadovaus karalienė arba, jai nesant, primas. Regentyste galima tik šiais trimis atvejais: 1) karaliaus mažametystės laiku; 2) nuolatinį pamišimą sukėlusios negalios metu; 3) tuo atveju, jei karalius būtų paimtas į nelaisvę kare. Mažametystė truks tik ligi 18 brandos metų; o negalią dėl nuolatinio pamišimo gali paskelbti tik pasiruošęs seimasSeimas abiejų rūmų trijų dalių daugumos balsais prieš ketvirtadalį. Todėl tais trimis atvejais Lenkijos Karūnos primas privalo tučtuojau sušaukti seimąSeimą, o jeigu primas tą pareigą užvilkins, tai seimoSeimo atstovams ir senatoriams aplinkraščius išduos maršalka. Pasiruošęs seimasSeimas nustato ministrų posėdžiavimo regentystėje tvarką ir įgalioja karalienę pakeisti karalių jo pareigose. O kuomet karalius išeina iš mažametystės, kaip pirmuoju atveju, visiškai pasveiksta, kaip antruoju, ar grįžta iš nelaisvės, kaip trečiuoju, tada regentystė privalo jam atsiskaityti už savo veiklą ir atsakyti tautai už savo tarnybos laiką, kaip numatyta Sargybos taisyklėse, kiekviename ordinariniame seimeSeime asmeniškai ir savo turtu.

Karaliaus sūnūs, kuriems Konstitucijos skirta paveldėti sostą, yra pirmieji tėvynės vaikai, todėl tautai privalu rūpintis geru jų auklėjimu, tačiau neužgaunant tėvų teisių. Valdant karaliui jų auklėjimu užsiims pats karalius su Sargyba ir seimoSeimo paskirtu karalaičių edukacijos prižiūrėtoju. Regentystės valdymo metu jų edukacija bus patikėta tai pačiai regentystei su minėtu prižiūrėtoju. Seimo paskirtas prižiūrėtojas abiem atvejais kiekviename ordinariniame seimeSeime privalo pranešti apie karalaičių edukaciją ir elgesį. O Edukacijos Komisijos pareiga bus pateikti seimuiSeimui tvirtinti karaliaus sūnų edukacijos ir jos vykdymo būdo tvarką, idant vieningos jų auklėjimo taisyklės būsimųjų sosto paveldėtojų protams jau iš mažumės nuolatos skiepytų religiją, dorybės, tėvynės, laisvės ir krašto Konstitucijos meilę.

:StanislavasStanislovas Nalenčius Malachovskis, Karūnos seimoSeimo didysis referendorius, seimoSeimo ir Karūnos provincijų konfederacijos maršalka.

:StanislavasStanislovas Kostka Potockis, Liublino pasiuntinys, deputatas konstitucijai iš Mažosios Lenkijos provincijos mp.

Mes, Stanislovas Augustas iš, Dievo malonėsmalone ir tautos valiosvalia, Lenkijos Karalius, Didysis Lietuvos, Rusijos, Prūsijos, Mazovijos, Žemaičių, Kijevo, Voluinės, Podolės, Palenkės, Livonijos, Smolensko, Severo ir Černigovo Kunigaikštis, sutikus senato tarybų ponams, tiek dvasininkams, tiek pasauliečiams, taip pat Lenkijos Karūnos ir Lietuvos Didžiosios KunigaikštijosKunigaikštystės žemių atstovams, atsižvelgdami į nuolatinę Mūsų pareigą savo bendrai tėvynei, Lenkijos Respublikai, kuriai privalome garantuoti visokeriopą orumą, visuotinę gerovę, o labiausiai tvirtybę prieš vidinį ir išorinį pavojų; drauge turėdami prieš akis garbingą ir abiem tautoms labai pritinkančią sąjungą ir bendriją, mūsų protėvių jau tiek kartų visiems laikams unijų aktu sudarytą, bendrai sutikus abiem -– Lenkijos Karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos -– tautoms, ir lig šiol abiejų pusių nuoširdžiai bei pastoviai išlaikytą, nutariame: lygiai kaip turime vieną bendrą ir vieningą „Valdymo įstatymą", tarnaujantį visai mūsų valstybei -– Lenkijos Karūnai ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštijai -– taip norime turėti ir valdomus vieningu valdymu mūsų bendrą kariuomenę bei iždus, sujungus juos į vieningą nedalomą iždą, štai tokiomis sąlygomis:

1. abiejųAbiejų tautų karo komisiją ir iždo komisiją turi sudaryti po lygiai asmenų -– pusė iš Karūnos, o kita pusė iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos; o asmenų, įeinančių į Lietuvos Didžiosios KunigaikštijosKunigaikštystės policijos komisijos sudėtį, skaičius, geranoriškai sutikus Lietuvos Didžiajai Kunigaikštijai, niekada neturi tapti praeiudicatum (iš anksto nuspręstu); taip pat visose magistratūrose, kurias Respublika abiem tautoms bendras vėliau įsteigtų, vietas turi užimti vienodas asmenų skaičius -– tiek iš Karūnos, tiek ir iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos.

3. Karo ir iždo komisijose vienodą laikotarpį iš eilės pirmininkaus vieną kartą Lietuva, kitą kartą -– Karūna.

ir visus tuos čia aptartus ir įtvirtintus dalykus, Mes, Karalius, pritarus konfederuotam seimui,Seimui žinodami esant reikalingais ir abiem tautoms -– Lenkijos Karūnai ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštijai -– kaip vieningai, bendrai ir nedalomai Respublikai naudingais, pripažįstame kaip tų tautų unijų akto straipsnius, taip pat jų pastovumą ir neliečiamumą šiuo aktu apsaugome, įtvirtiname ir sustipriname tokiomis sąlygomis, taip tvirtai ir stipriai, kaip yra Lenkijos Karūnos ir Lietuvos Didžiosios KunigaikštijosKunigaikštystės unijų akte. Ir kadangi Mes, Karalius, visa tai laikome savo ''pactorum conventorum'' straipsniu, tad ir Mūsų įpėdiniams, privalėsiantiems prisiekti, visa tai norime turėti įtraukta ''inter pacta conventa''.

:StanislavasStanislovas Nalenčius Malachovskis, Karūnos seimoSeimo didysis referendorius, seimoSeimo ir Karūnos provincijų konfederacijos maršalka.