Šis puslapis buvo peržiūrėtas
Virš jūros putotų karčių
Kįla spindančia galva,
Ir nors vilnių kalnus verčia
Marės, — veltui ta kova.
Šviturys iš kieto plieno
Užgrudytas liepsnose,
Tat ne marių siausmo sienai
Besukrušti jo dvasią.
Petrapilis, 1916. X. 15.
(1917. „Nauj. Gad.“, 1)
Smuiką sudaužius.
Kad trenkiau į žemę smuiką:
Nebsurinksi šipulių,
Jei nėra kada juo griežti,
Bent rūdyt jo negaliu!
Paskutiniam smuiko garsui
Sudejavus ausyse,
Man širdyj lyg kas nutrūko,
Tapo nerami dvasia.
Ir pagailo draugo smuiko,
Sudaužyto taip staiga:
Juk — kas žino, — gal da būtų
Tekę griežt juo kai kada.
Petrapilis, 1916. X. 27.
(1917. „Nauj. Gad.“, 1).
Nedieną.
Niekur nė balso laisvesnio, nė aido:
Drąsiausius šikšnosparniai baido.
Darbo energija, ištvermė senka,
Šešėliai šalygatviais slenka.
