Lokio šlaunis
| Lokio šlaunis Petras Cvirka |
|---|
| Pasaka iš rinkinio „Nemuno šalies pasakos“, pirmąkart išleisto 1948 m. Kaune. |
Buvo senelis ir senelė. Nieko neturėjo, vargingai gyveno. Kartą senelė ir sako:
– Seni, seni, eik girion, gal ten kokį lapelį ar rūgštynių stiebelį rasi – viralo išsivirsime, vis badu nenumirsime.
Pintinę pasiėmęs, nuėjo senis į girią. Vaikščiojo visą dieną po girią, tik nieko gero nerado. Grįždamas namo, dirst į krūvą šakų: šakose lokys betupįs. O senis peiliuką turėjo. Paėmęs atsipiovė gabalą šlaunies, lokys – nė krust. Įsidėjęs pintinėn lokio šlaunį, senis ir parkiūtino namo.
– Nieko gero neradau, senele, – tarė senis. – Tik, štai, lokio šlaunelė: išsivirsime, vis badu nenumirsime.
Senelė pradžiugo, krosnį pakūrė, dar vilnas nuo šlaunies nupešė, kuodelį pasidarė – bus ir pirštinėms. Verda senelė mėsą.
– Tu, seni, ugnį prižiūrėk, o aš verpsiu, – sako senelė.
Pabudo miške lokys, pabudęs čiupt, čiupt – šlaunies nebėra. Drimbakojis lept, lept – ir atseka senio pėdomis į jo namus. Sustojo lokys ties senelio vartais ir dainuoja:
Visas pasaulis miega,
Visi paukščiai miega,
Tik vienas senis nemiega –
Mano mėsą verda;
Tik viena senė nemiega –
Mano vilnas verpia...
Išgirdusi lokį dainuojant, senelė ir sako:
– Seni, seni, lokys už vartų!
– Ką tu čia, senele, pliauški! – atkirto senelis, ugnį kurstydamas, lokio šlaunį virdamas.
Lokys į duris letenomis dun, dun – ir vėl savo:
Visas pasaulis miega,
Visi paukščiai miega,
Tik vienas senis nemiega –
Mano šlaunį verda;
Tik viena senė nemiega –
Mano vilnas verpia...
– Oi, seneli, lokys, lokys! Jau duris lupa, jau vidun žengia! – išsigandusi sako senelė.
Iš tos baimės senelis palindo palovin, o senelė – užkrosnin, už malkų. Įėjo lokys vidun, apsidairė, išsitraukė iš puodo šlaunį, prisidėjo, prisigydė, aplipdė vilnomis. Dabar jau ieško, kur senis su sene. Senelę rado užkrosnyje. Patąsė, patąsė – gyvą prarijęs, tarė:
– Štai, tau mano vilnas verpti!
Paieškojęs, surado lokys ir senelį, palovin užlindusį. Patąsęs, pašokdinęs, lokys prarijo ir senelį, sakydamas:
– Va, tau mano šlaunį virti!
Žiūri senelis ir senelė, kad jie lokio pilve besėdį.
Senelis ir sako:
– Žinai ką, senele, lokio pilvą išsivirsime, vis badu nenumirsime.