Kelionė ponais
Lietuvių mitologinė sakmė


Kai seniau vyrai eidavo į darbus, tai ir iš mūsų krašto vyrai ėjo. Pabaigę darbus, grįžo namo. Grįždami kažkur nakvojo. Bet rytą vienas vyras nebepasikėlė – apsirgo. Tada visi susitarė, kad jis čia liks, o kiti eis namo ir iš namų atvažiuos jo paimt. Tie išėjo, o šitas, kokią dieną pagulėjęs, pagerėjo, tai pasikėlęs irgi eina namo. Mano, gal kaip nueis, o gal važiuoja paimt, – susitiks, vis arčiau bus namai. Na, ir eina. Kiek paėjėjus, priveja jį koks ponas pora arklių. Priveja, sustoja.

– Kur eini? – klausia.

Jis pasakė.

– Sėsk, pavėžėsiu, – liepia ponas, – bet kai sakysiu išlipt, tai šok greitai.

Na, atsisėdo jis ir važiuoja. Bet taip greit lekia tie arkliai, kaip viesulas. Važiuojant vis arklius ragina. Vieną arklį vadina Bėgansku, o kitą – Kaminsku. Ilgai važiavo. Tik pasakė jam šokt. Kai šoko, tai įšoko ežeran. O kur dėjos tie arkliai, tai jis nežino nematė. Išbrido ežero kraštan kaip kvailas. Niekaip negali suprast, kas čia dedasi. Paežerėj susikūrė ugnį ir šildosi. Jau rytas, moterys varosi gyvulius laukan ganyt. Jį pamatė ir sako:

– A vagi mūsų Petras!

Tada pažino, kad jų kaimo moterys.

Parėjo jis namo, o jo draugai sugrįžo dar tik po dviejų savaičių. Atėję sako:

– Mes tai parėjom, bet kaip pareis mūsų Petras, jis liko sirgdamas.

Kai jiems pasakė, kad Petras jau seniai namie, tai jie labai stebėjos.

Bėganskas ir Kaminskas – tai šitos apylinkės dvarininkai, bet jau mirę. Bėganskas tai Dūkšto, o Kaminskas kokio kito. Šitas žmogus ėmė visiem kalbėti, kada ir kaip atvažiavo. Pradėjo kalbėti, kad jį atvežė ponais. Ta kalba nuėjo iki dvaro. Kai dvaras išgirdo, tai uždraudė tam žmogui kalbėti.