Karalėlis
Lazdynų Pelėda
Išspausdinta „Pavasaryje“, 1912 m., Nr. 6


Kiekvienas, tur būt, matė karalėlį, tą mažutį paukštelį?! Pilkas jis, beveik kaip žvirblis, tik pusės didumo ir ant galvelės turi geltoną, lygu aukso, vainiką; kas jį jam davė, teikitės paklausyti.

Seniai tai buvo, labai seniai. Šaltas išaušo pavasaris, vėjas pūtė vis šiaurinis, žmonės bėdojo, gyvuliai alkani bliovė, o saulė, lygu tyčia, už debesų ir už debesų. Bėda buvo ir miškiniams gyvulėliams - ir tie pradėjo vaitoti. Ir sako jiems senas kažin koks paukštis:

- Kad būtų taip toks drąsuolis, kas nulėktų į saulę ir imtų prašyti jos spindulių, tai duotų. Bet kas tą gali padaryti? Visi žino, kad saulė karšta: kol prašymą iškalbės - sudegs būtinai, kiekvienam gi gyvybė brangi!

Tyli visi, nes tikrai, kam ne brangi gyvybė? Kaip vargsti, taip vargsti, kad tik gyvas!

Ir atsiliepė mažas pilkas paukštelis:

- Lėksiu aš, niekam iš manęs džiaugsmo nėra, kam aš reikalingas? Plunksnelės mano pilkos, neįstabios, balsas ne koks, verčiau vienam žūti, kad tik kitiems laimę priartinti!

Nustebo visi paukščiai ir gyvuliai, o mažutis suplasnojo ir pranyko aukštybėje...

- Sauluže gaivintoja, susimylėk ant žemės gyvūnų, visi jie išsiilgo tavęs; be tavo šviesos spindulių gyvenimo nėra: nei žolelė želia, nei medžiai skleistis nori, visiems badas, ligos plėtojasi. Susimylėk, saulute, nors vieną spindulėlį duok!

Susijuokė saulė.

- Koks tu drąsuolis! - sako. - Ar nebijojai nuo manęs sudegti? - klausia.

- Ką darysi: verčiau žūti, kad tik kitiems geriau būtų, tai ir lėkiau. Aš negražus, ne giesmininkas - niekas manęs nepasiges!

- Tu už visus gražesnis, paukštuti, nes myli artimus, už tai aš tavęs nedeginsiu. Še spindulį, neški jiems, lai šildos, o še tau dovanoju vainiką, - paukščių karaliumi būki!

Neša karalėlis spindulį, jo vainikėlis blizga; ligu tarp paukščių pasirodė, visi neatsidžiaugė.

Džiaugėsi spinduliu, kuris pasklido plačiai ir ėmė šildyti žoleles ir slankiojo slankiojo, budindamas iš žiemos miego žemelėje sėklas, vabalėlius, glamonėjo medžių pumpurus ir ėjo per girias laukus, linksmindamas pasaulį.

Paukščiai, pamatę vainikėlį ant paukštelio galvos, visi išvien sušuko:

- Tai jam mūsų karaliumi būti! Pati saulė jį paskyrė.

- Kur aš! Toks mažiukas! - teisinosi karalėlis. - Koks aš karalius, menkas toks būdamas!

Ir nulėkė, nulėkė, į urvelį įlindo, lapeliu prisidengė ir klausosi, kas bus.

Ieškojo neieškoję, paskui ir nutarė:

- Kad nenori, lai jis nevaldo mūsų, bet vardas jam turi likti, kitaip užpyktų saulutė.

Ir paliko jam, mažiukui, vardas. Nors be valdinių, karalėliu paliko ir po šiai dienai lakioja sau linksmas, be rūpesčių, neįstabus gražumu, o visiems mielas; sako svietas, būk jo nei katinas nepersekiojąs, nei mėsa mintantieji paukščiai, tai ir džiaugiasi mažiukas, nieko nebijodamas.

1912 m.