Kaip senas žvejas karaliaus dukterį prajuokino
| Kaip senas žvejas karaliaus dukterį prajuokino Petras Cvirka |
|---|
| Pasaka iš rinkinio „Nemuno šalies pasakos“, pirmąkart išleisto 1948 m. Kaune. |
Gyveno žvejas ir jo pati.
Kartą, tris dienas žvejojęs, grįžo namo žvejas ir sako pačiai:
– Jau kasmet vis mažiau ir mažiau bepagaunu. Mesiu žvejojęs, darysiu alų.
– Ar tau galvoj priplėko?! – užsipuolė vyrą pati. – Neturiu už ką duonos nusipirkti, o jis lėbaus.
– Pats to alaus aš negersiu. Matai, dabar greit bus vasara, prasidės karščiai, laukuose dirbančius žmones ims kankinti troškulys, o aš vežiosiu alų ir visus pagirdysiu.
– Daryk, kaip tinkamas! – sutiko pati.
Žvejas pirko žiupsnį mielių, puspūrį miežių ir paruošė salyklą. Statinę su salykla pastatė gale namo, prieš saulę, kad geriau įrūgtų.
Tą naktį pro šalį bėgo kiškis. Užuodęs skaniai rūgstantį alų, ilgaausis pralindo pro tvorą ir nugėrė trečdalį statinės. Rytą atsikėlęs, žvejas pamatė, kad salykla gerokai sumažėjusi. Laužo galvą, kas būtų galėjęs tai padaryti?
Antrąją naktį žvejas pabarstė aplink statinę smėlio. Kitą rytą išėjęs, rado jis paliktas pėdas.
Trečią naktį žvejas pasiėmė maišą, atsitūpė už namo kertės, saugo. Kai tik kiškis atbėgo, įlindo į statinę ir ėmė salykla gardžiuotis. Žvejas pašoko, uždengė maišu statinę – jau turi kiškį. Bet kiškio tvirto būta: besiblaškydamas jis parvertė statinę, statinė virsdama parovė žveją, o kiškis – šmurkšt pro žvejo kojas. Spėjo žvejas kiškiui nusitverti už ausų, pajuto, kad jau jį neša. Nešė kiškis žveją visą naktį. Nešė laukais, krūmais ir pievomis. Nežinia, kiek būtų dar nešęs, tik, kiškiui šokant per vieną kelmą, žvejas užsnūdo, brinkt ir išsitiesė žemėje. Ilgai žvejas pritrenktas gulėjo, o kai atsipeikėjo, pamatė vienoje rankoje belaikąs maišą, kitoje – nutrūkusią kiškio ausį. Aplink dunksojo tamsiausias miškas. Pakilo žvejas ir nežino, kur jam eiti. Keliavo visą dieną, ir vis nebuvo miškui nei galo, nei krašto. Pavakare suvalgė jis kiškio ausį. Dar galą paėjęs, išgirdo šunis lojant.
Greitai miškas praretėjo. Paėjęs dar kelis žingsnius, mato žvejas – du raudoni gaidžiai, sustoję vienas prieš kitą, ir loja šunų balsais. Ilgai nelaukęs, žmogus griebė abu gaidžiu už uodegų ir įsigrūdo į maišą.
Paėjęs galą, žvejas išgirdo kalbantis. Storas balsas klausia:
– Sveika gyva, sesute! Ar nematei kur mano vyro Dešinio? Drauge ėjom, per purvyną bridom – ir pasimetėm.
– Nemačiau, širdute. Ir aš norėjau tave klausti, ar nesutikai kur mano vyro Kairio? Sykiu keliavom, per balą kėlėmės, o kai ant kranto išėjau, jau jo nebuvo, – teiraujasi plonas balsas.
Žvejas žiūri ir mato: ant takučio drybso klumpė ir vyža ir kalbasi. Dar tokių daiktų neregėjęs, žvejas griebė vieną, antrą ir įsikišo į maišą.
Įsukęs į vieškelį, žvejas išgirdo šaukiant:
– Bajore, užmokėk! Užmokėk, bajore!
Apsidairė žvejas į visas puses, nieko gyvo nematyti. O šauksmas nesiliauna:
– Užmokėk, bajore!
Žvejas dirst, ogi vieškeliu skustuvas barzdą vejasi.
Žvejas atrišo maišą, barzda su skustuvu taip ir įgarmėjo į jį.
Beeidamas, bekeliaudamas žvejas jau naktį išvydo žiburius. Priėjęs arčiau, mato – didžiuliai rūmai.
Priėjo žvejas prie rūmų vartų ir klausia kareivį, kieno tie rūmai. Kareivis jam ir sako:
– Tai karaliaus rūmai. Karalius turi vienintelę dukterį, kurios niekas neįstengia išgydyti. Kasmet ji darosi liūdnesnė, džiūsta ir vysta, ir garsiausi daktarai nieko nepadaro. Niekas jos negali prajuokinti.
– Leisk mane, rasi, man pasiseks karalaitę prajuokinti, – sako žvejas.
– Menkas atrodai juokdarys. Nebent karalaitę pralinksmintų tavo skarmalai, – tarė kareivis ir praleido žveją į rūmus.
Rūmuose ant aukšto sosto sėdėjo žilas karalius, o greta jo – nelaimingoji duktė. Aplinkui maišėsi juokdariai, žyniai, burtininkai. Vieni vaikščiojo rankomis, iškėlę aukštyn kojas, kiti sėdėjo asloje ir, pūsdami švilpynes, šokdino gyvates, treti iš dūmų audė drobes, ketvirti sau iš pirštų melžė pieną, penkti iš ausų nykščiais skėlė ugnį, šešti valgė kirvius, septinti smuikavo dešromis.
Bet karalaitė nė karto nenusišypsojo. Žvejas priėjo prie sosto ir atrišo savo maišą. Pirmiausia jis išėmė lojančius gaidžius, paskum ištraukė klumpę ir vyžą, kurios tuojau pradėjo viena antrą klausinėti apie savo vyrus – Dešinį ir Kairį. Karalaitės veidas nušvito. O kai žvejas iškratė iš maišo skustuvą ir barzdą, ir kai tik barzda šoko bėgti, o skustuvas ją vytis ir šaukti: „Bajore, užmokėk!” – karalaitė suplojo delnais ir prapliupo juoktis. Ji juokėsi ilgai, ir visi rūmai skambėjo nuo linksmo jos juoko. Juokėsi ir jos tėvas karalius, juokėsi dvariškiai.
Karalius jau buvo bekeliąs žvejo ir dukters vestuves, bet žvejas pasisakė turįs pačią ir negalįs vesti. Ir karalius gausiai apdovanojo žveją, įtaisė jam auksinį laivą, šilkinį tinklą ir paskyrė jį savo karališkųjų vandenų žveju.