Du draugai
Lietuvių mitologinė sakmė


Buvo du draugai, seni bernai. Gražiai jie gyveno, nesivaidijo. Kur eidavo, vis abu. Kur tik vienas, ten ir antras.

Kartą vienas draugas pasimirė. Kitas liko vienas. Jam nesmagu, nepatogu kur eiti – vis vienas ir vienas. Jau ir nejaunas, turbūt reikia vesti. Negerai be draugo – nėra su kuo pasikalbėti. Nors žmona bus.

Na, ir tuokias. Nuvažiavo pas mergaitę, jau čia ir vestuvės, susituokė. Važiuoja jis į bažnyčią su broleliais, su pamergėm. Kaip tik važiuoja pro tas kapines, kur jo draugas palaidotas.

– Va, čia truputį sustokit. Aš, – sako, – užeisiu pas draugą, poterius sukalbėsiu.

Jis užėjo ir kaip tik rado savo draugą – stovi ant kapinių.

– O tai, – sako, – stovi, manęs lauki?

– Draugas jau turbūt tuokies?

– Tai jau, – sako, – tuokiuos.

– Tai še, imk nors vieną stikliuką vyno, išgersi nuo manęs.

Jis išgėrė. Paskui truputį pasikalbėjo. Ir antrą išgėrė. Davė jam trečią išgert. Ir trečią išgėrė. Porą žodžių pakalbėjo.

– Eisiu jau, nes jiems nusibos laukti.

Jis išėjo iš kapinių, eis prie savo nuotakos. Ateina – kad čia jau nėra. Vytis po pasku, bėgt, bėgt.

– Jau jie nuvažiavo, manęs nelaukę.

Bėgo bėgo, atbėgo į tą miestelį – viskas jau ne taip. Atbėgo į bažnyčią – ir čia viskas kitaip.

– Na kas čia tokio? Viskas persimainė!

Jis nuėjo pas kleboną. Sako:

– Ar čia buvo tokios ir tokios vestuvės?

Sako:

– Aš visai nei mačiau, nei girdėjau.

Atsivertė knygas, varto varto – kad jau praėjo trys šimtai metų, kai tos vestuvės buvo. Jis jau liko nevedęs. Nei brolių, nei giminės nebebuvo. Tuoj pasimirė ir nuėjo pas draugą.

Ir vėl ten abu draugavo. O tai būt buvę vienas vedęs, kitas ne.