Žmogaus laimė

Žmogaus laimė
Lietuvių mitologinė sakmė


Buvo žmogus didžiai neturtingas. Kaip neturtingas, taip visų ir pajuoktas. Turėjo tokią mažą trobelikę ir gyveno joje su pačia. Sekmadienio vakarą buvo šokiai kaimynuos. Eina vaikiai, mergos į tuos šokius pro šalį. Vienas būrys nuėjo. Vainoja jį visaip, juokias. Ateina kitas būrys vaikių.

– Ė, – sako, – tą vargšą reikia paerzinti.

Tas būrys veizi, kad šuo negyvas guli ant tako.

– Šit, – sako, – jam mėsos įmeskim pro langą.

Pagriebė tą šunį už uodegos, džinkt pro langą tam žmogui ir įmetė. Patys ėjo ir nuėjo.

Persigando žmogus, pašoko, veizi – pilna troba auksinių pinigų prisklidus. Mat šunyje buvo užkeikti pinigai.

Kad žmogus prasidžiugo, kad jis pradėjo gyventi, kad dulkės rūko į dangų!